Buvusiam ilgamečiam Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonui kauniečiui Viktorui Snieškai birželio 8 dieną sukanka 75-eri.

Jo treneris Jonas Čirūnas apie šį aukštaūgį (189 cm) savo auklėtinį sako, kad niekas taip ramiai, apgalvotai nežaidė kaip Viktoras – dažniausiai pats sukurdavo puikias progas įvarčiams pasiekti ir visus džiugino dideliu meistriškumu.

„Vandensvydis man buvo likimo nulemta ir tinkamiausia sporto šaka. Žmona manęs klausinėdavo, kaip galiu dirbti eilę metų be atostogų.

Atsakydavau, kad man žaidybinė treniruotė – kaip savaitė atostogų“, – dabar sako įžymusis vandensvydininkas.

Kaip jaučiatės, sulaukęs 75 metų jubiliejaus?  

Kaip sakoma, ačiū Dievui, jaučiuosi santykinai gerai. Dieta, asmeninė mankšta ir maisto papildai padėjo išbristi iš stuburo ir sąnarių ligų.

Planų daug, tik greitis jau ne tas. Ir toliau, nuo 1995-ųjų vadovauju Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tidlo“.

Šiuo metu versle daug iššūkių dėl karo Ukrainoje ir santykių su Kinija, dirbti nėra lengva.

Kaip vertinate savo metus? Kiek iš jų atidavėte vandensvydžiui, ko jus išmokė ši sporto šaka?

Jei nesportuočiau, tai gyvenimo kokybė būtų žymiai blogesnė, nes nuo mažens buvau silpnos sveikatos, linkęs į tuberkuliozę.

Žmona manęs klausinėdavo, kaip galiu dirbti tiek metų be atostogų. Atsakydavau, kad man žaidybinė treniruotė – kaip savaitė atostogų.

Nebuvau stipruolis, lengvosios atletikos rezultatai prasti. Užsispyrimu ištreniravau ištvermę.

Vandensvydis  man buvo likimo nulemta ir tinkamiausia sporto šaka. Nuo vienuolikos pradėjau lankyti plaukimą.

Verkiau, kai mama vietoj treniruotės norėjo nuvesti batų pirkti. Po metų pirmasis mano treneris Aleksandras Urbonas išvažiavo į Vilnių ir mus perėmė vienas geriausių jaunių vandensvydžio trenerių – Šarūnas  Jakševičius.

Jis  išmokė plaukti visais būdais, vandensvydžio technikos elementų, logiškai išaiškino taktikos principus.

Lankant vienuoliktą klasę ir dėl ligos išėjus mano pirmajam treneriui Jakševičiui, toliau mano meistriškumas augo treniruojant Algimantui  Babavičiui vyresniajam ir Jonui Čirūnui.

Aukšto meistriškumo sportas reikalauja daug ko atsisakyti. Jis išmokė laikytis režimo, mobilizuotis užduotims ir išugdė ištvermę joms įgyvendinti.

Esate vienas Lietuvos vandensvydžio rekordininkų: 15 kartų Lietuvos čempionas (1966-1984 m) .) ir daugkartinis prizininkas, penkių  Lietuvos spartakiadų (1967 m., 1971 m., 1975 m., 1979 m., 1983 m.) čempionas. Visus apdovanojimus tikriausiai sunku ir sutalpinti į sekciją?

Tikrai didelė gyvenimo dalis skirta vandensvydžiui. Malonu viską prisiminti. Taurių, medalių, atminimo prizų susikaupė apie pusę šimto.

Kol aktyviai sportavau, visi apdovanojimai turėjo garbingą vietą sekcijoje, o vėliau keliavo į sandėliuką, dar vėliau – į garažą, iš kurio daugelį jų pasiskolino ilgapirščiai.

Sulaukęs 60 metų, pradėjau dalyvauti plaukimo veteranų varžybose. Per metus surinkau daug įvairių trofėjų, taurių, medalių ir prizų – tiek, kiek per visą vandensvydžio karjerą.

Šiuo metu apie 200 apdovanojimų eksponuoju darbovietėje, kur yra daugiau besidominčių.

2009 metais sukėliau sąmyšį tarp plaukimo senjorų, nes pagal tuometinius pirmųjų „Grand Prix“  varžybų nuostatus, apimančius trejas plaukimo varžybas atviruose vandens  telkiniuose, taip vadinamų maratonų, galutinėje įskaitoje buvau antras, aplenkęs daugelį žymių plaukikų.

Ar ir dabar dar vis plaukiojate?

Plaukimo nemečiau, bet dėl stuburo ir sąnarių problemų trejus metus negalėjau sportuoti. Padaryta pertrauka atsiliepė rezultatams.

Pernai lapkričio mėnesį jau dalyvavau atvirose Lietuvos senjorų plaukimo pirmenybėse.

Smagiausia, kad vėl galiu sportuoti. O sportinę formą palaikau rytine mankšta ir viena- dviem plaukimo treniruotėmis per savaitę.

1972-1979-aisiais buvote Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas, ėjote atsakingas pareigas, su kuriais žaidėjais iki šiol vis dar palaikote draugiškus ryšius?

Visada malonu susitikti su savo kovų bendražygiais. Šiuo metu artimiausi kontaktai yra su Valerijumi Cariovu, Rimantu Dromantu, Algirdu Statkevičiumi, Remigijumi Barzdaičiu ir Vitalijumi Alekperliu.

Gimėte ne geriausiu metu, sovietmečiu, dažniausiai rungtyniaudavote namie, į tarptautinius turnyrus išvykdavote tik retkarčiais. Kaip jus veikė ta geležinė uždanga?

Kelionė į demokratinį  užsienį tais laikais buvo kaip premija už metų darbą.

Puikiai atsimenu savo pirmąją kelionę į VDR. Oficialiai keitė 10 rublių. Teko vežtis kavos, ikrų, cigarečių, kad pardavęs galėčiau ką nors parsivežti sau ir  šeimai.

Bendradarbiai laukdavo suvenyrų. Teko daug ką išbandyti. Kadangi žygeivių (krašto pažinimo turizmo) ir Eucharistijos bičiulių veikloje padėjau platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios  kroniką“, buvau KGB akiratyje ir ne visada išleisdavo išvažiuoti.

Norint išvažiuoti leidimui reikėdavo gauti, pavyzdžiui, Konstravimo biuro,  Konstravimo biuro  komjaunimo organizacijos, Kauno radijo gamyklos komjaunimo ir Kauno Leninio rajono  komjaunimo komiteto charakteristikas ir dar visko daugiau.

Laikas pasirenka mus, bet ne mes laiką. Kiekvienas laikas yra mums skirtas ir jį reikia išnaudoti kuo geriau.

Sudarykite savo kartos simbolinę Lietuvos rinktinę?

Lai neužpyksta tie, kurių nepaminėsiu. Per savo karjerą turėjau daug kolegų vandenyje ir pasakyti, kuris žaidėjas buvo vertingesnis, nėra taip paprasta.

Mano sąrašas būtų truputį platesnis: Vitalijus Alekperlis, Zigmantas  Urbaševičius, Algimantas Kubilius, Anvaras Fakurdinovas, Vidmantas  Kasperaitis, Algirdas Statkevičius, Valerijus Cariovas, Alvydas Vasiliauskas, Remigijus Barzdaitis, Vidmantas Leonas, Elmaras Orlovas, Mykolas Sugintas, Artūras Radzevičius, Romualdas Grockis, Vykintas Šuksteris, Aleksandras Kapranovas.

Ar sekate šiandienos Lietuvos vandensvydininkų pasirodymus ir kaip juos vertinate?

Seku internete, dažniausiai buvusio ilgamečio Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinio sekretoriaus Rolando Vizgirdos dėka.

Malonu, kad kryptingai dirbama ir rezultatai gerėja. Linkiu jaunimui ir toliau tobulėti, pasiekti kuo reikšmingesnių pergalių.