Lietuvos vandensvydžio čempiono titulo sieks šešios komandos

Ketvirtadienį startuojančiame Lietuvos vandensvydžio čempionate žais Vilniaus „Baltic Amadeus“, Elektrėnų vandensvydžio klubas „Žaibas“, Kauno plaukimo mokykla, Klaipėdos „Baltija“, Alytaus „Dzūkijos vandenis“ ir Rygos „Sharks“.

Pirmosiose rungtynėse ketvirtadienį 19 val. susitiks „Žaibas“ ir  „Dzūkijos vandenis“, o 20.15 val. – „Baltic Amadeus“ ir Kauno PM.

Čempionato favoritas – „Žaibas“, kuris penktą kartą sieks šalies čempiono titulo.

Komandos bus suskirstytos į dvi grupes. Pirmojoje žais „Baltic Amadeus“, Kauno PM ir po ilgos pertraukos  „Baltija“, o antroje – „Žaibas“, Sharks“ ir „Dzūkijos vandenis“.

Kiekvienoje grupėje komandos sužais po dvejas rungtynes. Keturios stipriausios ekipos gegužės mėnesio pradžioje dalyvaus finaliniame turnyre, kur paaiškės čempionai ir prizininkai.

„Šiemetinį čempionatą turėjome sutrumpinti vienu turu, nes negavome finansavimo.

Nacionalinei sporto agentūrai pageidavus, savo programą turėjome pritempti prie gaunamo finansavimo.

Čempionate vėl matysime žaisiančius jaunuosius klaipėdiečius, kuriuos treniruoja Romas Vasiljevas.

„Baltijai“ po ilgos pertraukos bus nelengva debiutuoti čempionate, lauks didelis iššūkis, todėl atstovauti jų komandai kviesime įvairių klubų žaidėjus. Toks, formatas, manau, pasiteisins.

Buvo minčių čempionatą rengti ratų sistema, tačiau problema buvo ta, jog turime tik tris didesnio meistriškumo teisėjus ir jiems teisėjauti vienas rungtynes po kitų yra labai sunku.

Reikia susikaupti, susikoncentruoti, jie neišvengia klaidų ir susilaukia trenerių priekaištų.

Todėl nutarėme čempionatą rengti dvejose grupėse“, – pasakoja Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentas Anatolijus Asajavičius.

Čempionate teisėjaus Povilas Sriubas, Tomas Kašėta ir Saulius Andrašiūnas, o čempionato delegatas – Lietuvos vandensvydžio federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas Audrius Šečkus.

LVF prezidentas nenori teigti, kad ryškus čempionato favoritas – jo vadovaujamas „Žaibas“.

„Kai kurios komandos, kaip „Baltic Amadeus“ ir „Dzūkijos vandenis“ pasipildys legionieriais, kurie labai sustiprins jų gretas.

Tas „Žaibas“, kuris dalyvauja Čempionų lygoje ir „Water Polo Clubs Tour Series” turnyre, bus ne tas, mūsų gretos praretės.

Keturi kauniečių žaidėjai (Gvidas Zurza, Ernestas Pumputis, Deividas Švenčionis ir Danielius Vitkauskas), kurie treniruojasi „Žaibo“ komandoje ir įgijo nemažai patirties, čempionate atstovaus Kauno plaukimo mokyklai.

Ši komanda labai sustiprės, tik jų vartininkai neturi didesnės patirties ir, manau, visoms bus labai rimta komanda.

Neaišku, kokia bus Rygos „Sharks“, kurios treneris Aleksandras Michaiovas yra išeivis iš Moldovos ir gali savo komandą sustiprinti savo kraštiečiais.

Pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos griežtas rekomendacijas čempionate negali dalyvauti nei Rusijos, nei Baltarusijos sportininkai. Išskyrus tuos, kurie turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Tokį leidimą turi vienintelis „Žaibo“ žaidėjas Konstantinas Kovalevskis, kuris jau aštuonerius metus gyvena Lietuvoje, šiemet gavo pastovų leidimą čia gyventi ir dabar laukia paso.  Joks sportinis turizmas iš Rusijos ir Baltarusijos negalimas“, – mintimis dalijasi A. Asajavičius.

Marytė Marcinkevičiūtė 


Europos jaunių vandensvydžio čempionato atrankos turnyre lietuviai liko per žingsnį nuo tikslo

Lietuvos vandensvydžio jaunių rinktinė Tbilisyje (Sakartvelas) dalyvavo Europos U-17 čempionato atrankos turnyre.

A grupės varžybose teko susitikti su Kipro, Čekijos ir Sakartvelo rinktinėmis. Į finalinį turnyrą pateko viena komanda.

Mūsų šalies rinktinę sudarė 14 žaidėjų iš Vilniaus, Kauno, Elektrėnų ir Klaipėdos.

Kiekvienoms rungtynėms buvo registruojama 13 žaidėjų, o vienas buvo atsarginis, kuris per kiekvieną susitikimą keitėsi.

Besiruošiant turnyrui, su vandensvydininkais dirbo rinktinės vyriausiasis treneris kaunietis Rimvydas Šimanskas, o jam daug padėjo Juodkalnijos treneris Milo Zmukičius, kuris dabar treniruoja uostamiesčio jaunuosius žaidėjus.   Trenerių štabas Tbilisyje būtent juodkalniečiai patikėjo vadovauti ekipai per rungtynes.

Lietuvos jaunių rinktinė į Sakartvelą vyko, tikėdamasi patekti į finalinį  turnyrą. Pirmosios dvi dienos rodė, kad viltys tai padaryti yra realios.

Pirmiausiai nugalėtas Kipras – 14:10.

„Kiprui daugiausiai atstovavo graikai, jų treneriai irgi buvo aukšto lygio graikai. Varžovų rungtynių pradžioje kažkiek prisibijojome. Tačiau greitai pamatėme, kad už juos nesame prastesni. Varžovai buvo stambesni ir fiziškai stipresni, tačiau mes pasirinkome teisingą taktiką ir jiems neleidome prie savo vartų agresyviai žaisti.  Mūsų žaidėjai plaukė greičiau ir geriau kontratakavo, atakos baigdavosi įvarčiais. Neblogai pereidavome ir į greitą puolimą“, – mintimis apie pirmąsias rungtynes pasidalijo treneris R. Šimanskas.

Šias rungtynes gerai žaidė vilnietis Patrykas Pašukas, sėkmingai realizavęs 5 m baudinius ir rezultatyviai atakavęs.

Antrą dieną nugalėta Čekijos jaunių rinktinė – 11:8.

Lietuvos vandensvydininkams pradžia nebuvo lengva. Tačiau taktinis ir fizinis  pranašumas išryškėjo trečiame kėlinyje, skirtumas buvo 5 įvarčiai.

Lietuvių treneriai pakeitė pagrindinius žaidėjus ir leido pažaisti antrajai sudėčiai.

Tačiau kai čekai ėmė grėsmingai artėti, į aikštę sugrįžo pagrindiniai Lietuvos vandensvydininkai.

Treneris R. Šimanskas iš komandos nieko nenorėjo išskirti ir teigė, kad jų sporto šakoje žaidžia visa komanda.

Startinėje komandoje, be T. Pašuko, žaidė: Deividas Švenčionis, Mantvydas Steponavičius, Novydas Stučka, Antonas Jarmolkovičius, Jonas Krivelis, Arnis Venclavičius, vartininkai Nidas Javorskas ir Konradas Karpičius.

Lemiamas susitikimas dėl patekimo į finalinį turnyrą žaistas su Sakartvelo rinktine ir pralaimėtas 6:12.

„Rungtynės galėjo ir kitaip baigtis: galėjome vienu įvarčiu laimėti ar pralaimėti bei sužaisti lygiosiomis.

Komandą neigiamai veikė neobjektyvus teisėjavimas, arbitrai buvo  palankūs kartvelams.

Pirmą kelinį pirmavome 2:1, o jis baigėsi lygiosiomis 2:2. Po to pradėta  neobjektyviai teisėjauti ir tai žlugdė mūsų vaikinus“, – rungtynes įvertino R. Šimanskas, kuris dėkojo rinktinės žaidėjams už atsidavimą ir kovingumą.

Treneris akcentavo, kad rinktinei trūko atsarginių – dviejų trijų lygiaverčių žaidėjų pagrindinei sudėčiai.

„Žaisti visas rungtynes be keitimų labai sunku, sportininkams reikalingas  poilsis.

Finansiniu požiūriu labai stipriai nuskriausta Lietuvos vandensvydžio sporto federacija.

Dėl lėšų stokos negalėjome su leisti prabangos dalyvauti nors viename tarptautiniame turnyre. Į Sakartvelą išvykome be patirties juose.

Trys mūsų rinktinės dalyvauja Europos čempionatų atrankos varžybose, tačiau pinigų užtenka vos vienai kelionei užsimokėti už viešbutį.

Norisi padėkoti Elektrėnų vandensvydžio klubui „Žaibas“, kuris su mūsų jaunių rinktine sužaidė kontrolines rungtynes, mums suteikė galimybę pasinaudoti jam skirtu vandeniu, todėl galėjome įgyti žaidybinės patirties.

Nuo sausio mėnesio savaitgaliais galėjome rengti dviejų dienų mini stovyklėles po porą valandų“, – pasakoja R. Šimanskas.


90 metų jubiliejų švenčiantis Leonas Klimavičius dėkingas vandensvydžiui už tai, kad iki šiol yra fiziškai aktyvus

Sausio 12 dieną 90 metų jubiliejų švenčia keturiskart Lietuvos vandensvydžio čempionas, pirmųjų dvejų SSRS tautų spartakiadų dalyvis, buvęs Lietuvos vandensvydžio federacijos pirmininkas vilnietis Leonas Klimavičius.

„Iki šių dienų dar važinėju mašina, kiekvieną rytą po 15-20 minučių atlieku mankštą, save po truputį palaužau.

Dalyvaudamas įvairiose sveikatingumo stovyklose, vis kažko išmokdavau, dabar labai naudingi gydytojų patarimai.

Su žmona važiuojame į Vingio parką ir ten neskubėdami nueiname po kokius porą kilometrų. Šilumine parko trasa, kuri sausa ir švari, vaikščiojame ir dabar, per sniegą nereikia klampoti.

Už tai, kad vis dar esu fiziškai aktyvus, esu dėkingas jaunystėje pamiltam vandensvydžiui. Nuo mažų dienų būdavau vis prie vandens, vaikystėje netgi skendau, bet, ačiū Dievui, likau gyvas“, – pasakoja L. Klimavičius.

Kaip dabar prisimenate savo jaunystę, kurios didžiąją dalį praleidote vandensvydyje?

Prisimenu labai puikiai, tai buvo gražus mano gyvenimo laikotarpis. Mokydamasis Vilniaus 1-ojoje berniukų vidurinėje mokykloje (dabar – Jėzuitų gimnazija) lankiau plaukimo treniruotes.

1950 metais dalyvavau Lietuvos moksleivių spartakiadoje.

Vandensvydį pradėjau žaisti 1953 metais, studijuodamas Kauno politechnikos institute.

Per instituto fizinio rengimo valandos į mane atkreipė dėmesį vandensvydžio žaidėjas ir treneris Kęstutis Šmitas.

Jis mane pakvietė ateiti į  vandensvydžio treniruotę nedideliame Kūno kultūros instituto baseinėlyje. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Kodėl pasirinkote šią sporto šaką, kuri Lietuvoje nebuvo populiari?

Kadangi neblogai plaukiau krūtine, o kitas sportas man neegzistavo, tai su dideliu noru ir priėmiau aktyvaus jauno trenerio Kęstučio Šmito kvietimą.

Tada KPI buvo savotiška vandensvydininkų  kalvė, čia studijavo geriausi Lietuvos to meto žaidėjai Eduardas Sprindys, Juozas Sukackas, Rimantas Tonkūnas, Kalikstas Vytautas Paulauskas, kiti. Vandensvydis man iš karto patiko.

Prisimenu, treniruodavomės 6 valandą ryto 12,5 m ilgio KKI baseine, sąlygos vandensvydžiui nebuvo geros. Džiaugdavomės, kad po pratybų baseine KPI trečiuosiuose rūmuose esančioje valgykloje mus pamalonindavo grietinės puodeliu ir bandele. Mums, studentams, tai buvo tikras rojus.

Vasarą treniruodavomės toje vietoje, kur dabar yra „Žalgirio“ arena. Ten stovėjo plokščiadugnis laivas – barža. Tame  baseine, kuriame nebuvo srovės, mes ir žaidėme.

Vėliau Kauno politechnikumas pasistatė 25 m ilgio baseiną, kurį tuo laiku buvo galima vadinti rojumi.

Tačiau tame baseine vasarą vanduo nebuvo šildomas. Sušilti mums duodavo karštos kavos, bet būdavome taip sušalę, kad drebančiomis rankomis vos galėdavome išlaikyti puodelį.

Kai 1953 metais vandensvydis atsiskyrė nuo Plaukimo federacijos, Lietuvos čempionatą buvo nutarta rengti mažame Lampėdžių ežeriuke.

Iš Kauno iki Lampėdžių vartus, užsikabinę už jų, plukdėme Nemunu. Gyvenome pas bobutes ant šieno.

Ten pirmą kartą, atstovaudamas KPI, tapau Lietuvos čempionu, finaliniame turnyre tepraleidau 8 įvarčius.

Kaip sekėsi tobulėti?  

Žaidžiau vartininko pozicijoje, kurią man pasiūlė treneris Kęstutis Šmitas, pastebėjęs gerą mano reakciją.

Kadangi plaukdavau krūtine, tai greitis buvo ne kažkoks, bet kojos buvo stiprios, aukštai šokdavau.

Vartininko pozicija man geriausi tiko ir jos nekeičiau per visą savo karjerą. Pavyko išvengti rimtų traumų.

Jau pačiais pirmaisiais metais buvai pakviestas į vandens sporto šakų treniruočių stovyklą Minske.

Vandensvydį žaidžiau lygiai 10 metų. Keturis kartus pavyko tapti Lietuvos čempionu (1953-1954 ir 1957 bei 1959 metais).

Atstovavau Lietuvai dvejose SSRS tautų spartakiadose 1956 ir 1959 metais.

Kai 1956 metais baigiau KPI, vienerius metus dirbau Daugėlių statybinių medžiagų kombinate meistru.

Besirengiant spartakiadai, kombinato direktorius manęs neišleido su Lietuvos rinktine vykti į stovyklą.

Išgelbėjo kauniečiai, kurie sudarė man galimybę dirbti Vandens ūkio projektavimo institute inžinieriumi Kaune.

I SSRS tautų spartakiadai Lietuvos vandensvydžio, plaukimo ir šuolių į vandenį rinktinės rengėsi Zarasuose.

Stovyklose vyravo labai gera draugiška atmosfera. Vadovaujami Stasio Krasausko, iš pratybų ežere grįždavome su dainomis.

Savo karjerą baigiau 1963 metais, žaisdamas Vilniaus komandoje.

Ar didžiavotės sportine apranga, kai ją užsivilkote pirmą kartą?

Ja negalėjau atsidžiaugti. Kai 1953-aisiais pirmą sykį vykau į SSRS pirmenybes Baku, mūsų KPI komandą papuošė šiltais „Žalgirio“ treningais.

Maskvoje turėjome pusę paros laiko, tai vaikščiojome po miestą su tais treningais.

Tačiau kai nuvykome į Baku, ten tvyrojo didžiulis karštis. Prakaitavome, tačiau jų nenusivilkome. Juk atstovavome geriausiai Lietuvos komandai, kone Lietuvos rinktinei.

Lietuvos rinktinės sportine apranga labai džiaugiausi ir per I SSRS tautų spartakiadą.

Kurio mūsų žaidėjo smūgius būdavo sunkiausiai atremti?

Galingai atakuodavo Stasys Krasauskas, apgaulingai smūgiuodavo Rimantas Tonkūnas, kuris žiūrėdavo į vieną pusę, o mesdavo į kitą.

Per savo karjerą daugiausiai įvarčių (12) praleidau per 1953 metų SSRS čempionato rungtynes su Maskvos dinamiečiais.

Pralaimėjome 2:12, o rungtynes reikėjo pralaimėti 8 įvarčiais ir tada  būtume patekę į dešimtuką bei tęsę kovą dar vieno rato varžybose.

Kai kurie mūsų žaidėjai prieš rungtynes dar bandė kalbėtis, tartis su maskviečiais, bet ką ten prikalbėsi, kai esi silpnesnis.

Geriausias savo rungtynes sužaidžiau 1957 metais, kai Vilniuje vyko Pabaltijo spartakiada.

Atvirame baseine nugalėjome pajėgius baltarusius, berods 4:2. Tada spauda mums skyrė daug pagyrų, apie save perskaičiau, kad Klimavičius fenomenaliai laikė vartus.

Man ta diena buvo labai laiminga, nes sulaukiau dar ir kelis baudinius. Tokių laimingų dienų daug nebūna. Tas varžybas laimėjo estai, o mes buvome antri.

1963-1969 metais vadovavote Lietuvos vandensvydžio federacijai, kokie liko prisiminimai?

Prieš tai trejus metus (1956-1959 metais) buvau Kauno vandensvydžio federacijos pirmininkas. Tada dar ir pats aktyviai žaidžiau.

Kai padėjau vadovauti Lietuvos vandensvydžio federacijai, jau nežaidžiau, tik važinėdavau daugiausiai su Kauno komanda, kuri sudarė Lietuvos rinktinės pagrindą.

Tuo metu visas darbo krūvis tekdavo Sporto komiteto valstybiniam treneriui, kuriuo dirbo Vladas Kupstys.

Man tos pareigos nebuvo mielos, buvo daug biurokratizmo, kurio niekada nemėgau. Žymiai mieliau buvo žaisti.

Jau tada vykdavo principinės Kauno ir Vilniaus vandensvydininkų kovos, labai atsargiai reikėdavo elgtis su teisėjais, kuriuos skirdavome  vadovauti toms rungtynėms.

Aš irgi aktyviai teisėjaudavau varžybose, Lietuvos čempionatuose, turėjau respublikinę kategoriją.

Teko teisėjauti III SSRS tautų spartakiadą. Teisėjavau iki 1963-iųjų, o po to išvykti teisėjauti trukdė darbas.

Esate kone vienmetis su Lietuvos vandensvydžiu, kuris praėjusiais metais šventė 90 metų jubiliejų, bet iškilmėse jūsų nematėme, kodėl?

Buvau gavęs kvietimą, bet buvau ką tik po operacijos ir negalėjau atvykti. Jaučiausi normaliai, bet žmona patarė jubiliejų geriau praleisti ir likti namie.

Labai džiaugiuosi, kad man buvo padovanota jubiliejaus proga išleista solidi knyga „Lietuvos vandensvydžio istorija. 90 metų“, kurioje ir man skirta nemažai vietos.

Malonu, kad susibūrė stiprus Elektrėnų „Žaibas“, kurį jau būtų galima vadinti profesionalia komanda.

Lietuvos vandensvydininkai dalyvauja Europos čempionatų atrankos varžybose, „Žaibas“ žaidžia Čempionų lygoje.

O mums didžiausias paskatinimas būdavo išvykos į Lenkiją. Prieš išvykdami į varžybas skambindavomės lenkams ir klausdavome, ką jiems atvežti. Jie dažniausiai prašydavo ikrų.

Kas iš to laikmečio vandensvydininkų dar gyvi, su kuo dabar palaikote ryšius?

Mano kartos vandensvydininkai, su kuriais žaidžiau, jau visi po žeme. Iš jaunesnės kartos žaidėjų pasikalbu su kauniečiu Jonu Čirūnu, vilniečiais Arvidu Ulevičiumi, Algimantu Mudėnu, Rolandu Vizgirda.

Kaip galvojate, ko šiandienos Lietuvos vandensvydininkai galėtų pasimokyti iš jūsų, vienų pirmųjų Lietuvos šios sporto šakos žaidėjų?

Darbštumo, užsispyrimo, draugiškumo. Vandensvydis mus taip suartino,  kad netgi draugaudavome šeimomis.

Mus visose kelionėse lydėdavo daina, kuriomis visus užkrėsdavo balsingi komandos vyrai Stasys Krasauskas ir Juozas Sukackas. Tačiau dabar laikai jau kiti, niekas nedainuoja.


Šiaurės Šalių ČEMPIONATAS

Jau šį penktadienį lapkričio 25 dieną Alytuje, Lietuvos U-15 ir U-17 rinktinės pradeda kovas Šiaurės šalių čempionate. Atvykite palaikyti ! 🤽‍♂️🏆🇱🇹


Žalgirio taurė 2022

1 VIETA - ELEKTRĖNŲ SSC

2 VIETA - VILNIAUS SOSTINĖS SPORTO CENTRAS

3 VIETA - KAUNO PM

4 VIETA - U-17 RINKTINĖ

 

 


Vilniaus vandensvydininkai laimėjo Lietuvos jaunimo čempionatą

Alytuje baigėsi Lietuvos jaunimo (iki 18 metų) vandensvydžio čempionato kovos. Keturios komandos – Kauno „Plaukimo mokykla“, Elektrėnų „Savivaldybės sporto centras“, Vilniaus „Sostinės sporto centras“ ir Alytaus „Sporto ir rekreacijos centras“ rungtyniavo rato sistema.

Pirmą dieną atkakliai vyko rungtynės tarp Kauno ir Elektrėnų komandų. Po pirmo kėlinio rezultatas buvo lygus-2:2, po antrojo minimalią persvarą turėjo elektrėniškiai-6:5. Trečiajame ketvirtyje Elektrėnų komanda kontroliavo rungtynes, o ketvirtajame padidino persvarą ir laimėjo rezultatu 13:8. Keturis įvarčius nugalėtojams pelnė Agnius Liupševičius, tris – Artiomas Citovičius, Kauno komandoje po du karus pasižymėjo trys žaidėjai – Mantvydas Steponavičius, Tadas Bliujus ir Vladislavas Nesteras.

Antrose rungtynėse intrigos nebuvo – Vilniaus komanda net 29:0 sutriuškino baseino šeimininkus, Alytaus vandensvydininkus.

Antrą dieną kovos laukta rungtynėse tarp sostinės ir Elektrėnų komandų. Vilniečiai susikaupę pradėjo rungtynes ir atitrūko – 3:0, nedidelė persvara laikėsi iki trečio kėlinio (6:3). Antroje rungtynių pusėje elektrėniškiams pasižymėti nepavyko, o Vilniaus komanda rezultatyviai kontratakavo ir užbaigė rungtynes pirmaudami 12:3.

„Žaidėjams kėlėme užduotį patikimai sužaisti gynyboje, pavyko uždengti varžovų lyderius – A. Citovičių ir A. Liupševičių, jie įvarčių nepelnė. Jau nuo pradžių pavyko kelios kontratakos, elektrėniškiai „nesugaudė“ mūsų puolėjo Patryko Pašuko, kuris pasižymėjo net septynis kartus”, – po rungtynių sakė vilniečių treneris Nerijus Papaurėlis. Kauno komanda neturėjo problemų su alytiškiais – 21:3.

Trečios čempionato dienos pirmose rungtynėse jaunieji alytiškiai du kėlinius kovojo su Elektrėnų komanda (3:6), tačiau vėliau elektrėniškių persvara išaugo. Galutinis rezultatas – 13:5.

Prieš Vilniaus ir Kauno komandų rungtynes, kauniečiai turėjo teorinių galimybių užimti antrą ar netgi pirmą vietą, tačiau dar neprasidėjus paskutinėms rungtynėms, įvyko keistokas dalykas – varžybų organizatoriai apdovanojo sidabro medaliais Elektrėnų komandą.

„Toks įvykis galėjo demotyvuoti kauniečius. Jie gana vangiai pradėjo rungtynes, mes vėl patikimai gynėmės, po dviejų kėlinių pirmavome 6:1. Vėliau žaidimas tapo greitesnis, matėme daug gražių atakų ir įvarčių“, – rungtynes komentavo Nerijus Papaurėlis.

Galutinis rezultatas – 16:5 – Vilniaus komandos naudai. Patrykas Pašukas vėl pasižymėjo septynis kartus, trys įvarčiai – komandos kapitono Juro Ulindos sąskaitoje, du įvarčius pelnė Simone Calabrese. Kauno „PM“ komandoje po du įvarčius įmetė Deividas Švenčionis ir Mantvydas Steponavičius.

Vilniaus komanda Lietuvos jaunimo čempionate nugalėjo po penkerių metų pertraukos. Antroje vietoje liko Elektrėnų jaunimas, treti – kauniečiai. Rezultatyviausio žaidėjo prizas atiteko Patrykui Pašukui (SSC), pelniusiam 21 įvartį. Vilniečio komandos draugui Vadimui Ilčenko įteiktas geriausio vartininko prizas, o naudingiausiu žaidėju pripažintas Lukas Andrejaitis (ESSC).

„Kruopščiai ruošėmės čempionatui, treniravomės beveik visą vasarą, dalyvavome turnyre Vengrijoje, stengėmės komandai sudaryti geresnes sąlygas treniruotėse, gal kiek kitų amžiaus grupių sąskaita, nes vietos ir laiko visų Vilniaus komandų treniruotėms Fabijoniškių baseine labai trūksta. Pagrindiniai žaidėjai jau visai neprastai rungtyniauja ir suaugusių varžybose. Pergalė pelnyta, sveikinu žaidėjus. Sezonas įsibėgėja, dar šį mėnesį vyks Lietuvos taurės turnyras, o Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinės mėnesio pabaigoje kovos Šiaurės šalių čempionate Alytuje,“ – sakė čempionų treneris Nerijus Papaurėlis.


Lietuvos vandensvydininkams – Europos Sąjungos tautų taurės turnyro bronza

Brno (Čekija) tris dienas vyko Europos Sąjungos tautų taurės vyrų vandensvydžio turnyras, kuriame sėkmingai pasirodė Lietuvos rinktinė. Turnyre, kuriame žaidė ne tik Europos Sąjungos šalių rinktinės, lietuviai startavo triuškinančia pergale 27:4 prieš Liuksemburgą. Vėliau B grupėje lietuviai po įtemptos kovos 12:14 nusileido portugalams. Likus žaisti pustrečios minutės lietuviai dar pirmavo (12:11), bet tada praleido 3 įvarčius paeiliui. Vėliau lietuviai 16:8 nugalėjo švedus ir 14:4 – čekus. Grupėje mūsiškiai užėmė antrą vietą ir pateko į mažąjį turnyro finalą. Kovoje dėl bronzos lietuviai 17:13 įveikė baskų rinktinę – „Euskal Selekzioa“. Tuo tarpu didžiajame finale JAV rinktinė 12:8 nugalėjo Portugaliją. Mažojo finalo vaizdo įrašas: Lietuvos rinktinėje rezultatyviausias buvo Julius Goštautas, kuris per visą čempionatą pelnė 20 įvarčių. Volodymyras Voitenko pridėjo 18 įvarčių, Danielius Vitkauskas – 14, Aurimas Jonkus – 11, o kiti žaidėjai pasižymėjo mažiau nei po 6 kartus.
Visą straipsnį galite rasti https://www.sportas.lt/naujiena/458433/lietuvos-vandensvydininkams-europos-sajungos-tautu-taures-turnyro-bronza

Lietuvos vyrų vandensvydžio rinktinė (Waterpolo.CZE nuotr.) | „Facebook“ nuotr.


Legendinis Lietuvos vandensvydininkas Viktoras Snieška: „Tais laikais kelionė į užsienį buvo kaip premija už metų darbą“

 

Buvusiam ilgamečiam Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonui kauniečiui Viktorui Snieškai birželio 8 dieną sukanka 75-eri.

Jo treneris Jonas Čirūnas apie šį aukštaūgį (189 cm) savo auklėtinį sako, kad niekas taip ramiai, apgalvotai nežaidė kaip Viktoras – dažniausiai pats sukurdavo puikias progas įvarčiams pasiekti ir visus džiugino dideliu meistriškumu.

„Vandensvydis man buvo likimo nulemta ir tinkamiausia sporto šaka. Žmona manęs klausinėdavo, kaip galiu dirbti eilę metų be atostogų.

Atsakydavau, kad man žaidybinė treniruotė – kaip savaitė atostogų“, – dabar sako įžymusis vandensvydininkas.

Kaip jaučiatės, sulaukęs 75 metų jubiliejaus?  

Kaip sakoma, ačiū Dievui, jaučiuosi santykinai gerai. Dieta, asmeninė mankšta ir maisto papildai padėjo išbristi iš stuburo ir sąnarių ligų.

Planų daug, tik greitis jau ne tas. Ir toliau, nuo 1995-ųjų vadovauju Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tidlo“.

Šiuo metu versle daug iššūkių dėl karo Ukrainoje ir santykių su Kinija, dirbti nėra lengva.

Kaip vertinate savo metus? Kiek iš jų atidavėte vandensvydžiui, ko jus išmokė ši sporto šaka?

Jei nesportuočiau, tai gyvenimo kokybė būtų žymiai blogesnė, nes nuo mažens buvau silpnos sveikatos, linkęs į tuberkuliozę.

Žmona manęs klausinėdavo, kaip galiu dirbti tiek metų be atostogų. Atsakydavau, kad man žaidybinė treniruotė – kaip savaitė atostogų.

Nebuvau stipruolis, lengvosios atletikos rezultatai prasti. Užsispyrimu ištreniravau ištvermę.

Vandensvydis  man buvo likimo nulemta ir tinkamiausia sporto šaka. Nuo vienuolikos pradėjau lankyti plaukimą.

Verkiau, kai mama vietoj treniruotės norėjo nuvesti batų pirkti. Po metų pirmasis mano treneris Aleksandras Urbonas išvažiavo į Vilnių ir mus perėmė vienas geriausių jaunių vandensvydžio trenerių – Šarūnas  Jakševičius.

Jis  išmokė plaukti visais būdais, vandensvydžio technikos elementų, logiškai išaiškino taktikos principus.

Lankant vienuoliktą klasę ir dėl ligos išėjus mano pirmajam treneriui Jakševičiui, toliau mano meistriškumas augo treniruojant Algimantui  Babavičiui vyresniajam ir Jonui Čirūnui.

Aukšto meistriškumo sportas reikalauja daug ko atsisakyti. Jis išmokė laikytis režimo, mobilizuotis užduotims ir išugdė ištvermę joms įgyvendinti.

Esate vienas Lietuvos vandensvydžio rekordininkų: 15 kartų Lietuvos čempionas (1966-1984 m) .) ir daugkartinis prizininkas, penkių  Lietuvos spartakiadų (1967 m., 1971 m., 1975 m., 1979 m., 1983 m.) čempionas. Visus apdovanojimus tikriausiai sunku ir sutalpinti į sekciją?

Tikrai didelė gyvenimo dalis skirta vandensvydžiui. Malonu viską prisiminti. Taurių, medalių, atminimo prizų susikaupė apie pusę šimto.

Kol aktyviai sportavau, visi apdovanojimai turėjo garbingą vietą sekcijoje, o vėliau keliavo į sandėliuką, dar vėliau – į garažą, iš kurio daugelį jų pasiskolino ilgapirščiai.

Sulaukęs 60 metų, pradėjau dalyvauti plaukimo veteranų varžybose. Per metus surinkau daug įvairių trofėjų, taurių, medalių ir prizų – tiek, kiek per visą vandensvydžio karjerą.

Šiuo metu apie 200 apdovanojimų eksponuoju darbovietėje, kur yra daugiau besidominčių.

2009 metais sukėliau sąmyšį tarp plaukimo senjorų, nes pagal tuometinius pirmųjų „Grand Prix“  varžybų nuostatus, apimančius trejas plaukimo varžybas atviruose vandens  telkiniuose, taip vadinamų maratonų, galutinėje įskaitoje buvau antras, aplenkęs daugelį žymių plaukikų.

Ar ir dabar dar vis plaukiojate?

Plaukimo nemečiau, bet dėl stuburo ir sąnarių problemų trejus metus negalėjau sportuoti. Padaryta pertrauka atsiliepė rezultatams.

Pernai lapkričio mėnesį jau dalyvavau atvirose Lietuvos senjorų plaukimo pirmenybėse.

Smagiausia, kad vėl galiu sportuoti. O sportinę formą palaikau rytine mankšta ir viena- dviem plaukimo treniruotėmis per savaitę.

1972-1979-aisiais buvote Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas, ėjote atsakingas pareigas, su kuriais žaidėjais iki šiol vis dar palaikote draugiškus ryšius?

Visada malonu susitikti su savo kovų bendražygiais. Šiuo metu artimiausi kontaktai yra su Valerijumi Cariovu, Rimantu Dromantu, Algirdu Statkevičiumi, Remigijumi Barzdaičiu ir Vitalijumi Alekperliu.

Gimėte ne geriausiu metu, sovietmečiu, dažniausiai rungtyniaudavote namie, į tarptautinius turnyrus išvykdavote tik retkarčiais. Kaip jus veikė ta geležinė uždanga?

Kelionė į demokratinį  užsienį tais laikais buvo kaip premija už metų darbą.

Puikiai atsimenu savo pirmąją kelionę į VDR. Oficialiai keitė 10 rublių. Teko vežtis kavos, ikrų, cigarečių, kad pardavęs galėčiau ką nors parsivežti sau ir  šeimai.

Bendradarbiai laukdavo suvenyrų. Teko daug ką išbandyti. Kadangi žygeivių (krašto pažinimo turizmo) ir Eucharistijos bičiulių veikloje padėjau platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios  kroniką“, buvau KGB akiratyje ir ne visada išleisdavo išvažiuoti.

Norint išvažiuoti leidimui reikėdavo gauti, pavyzdžiui, Konstravimo biuro,  Konstravimo biuro  komjaunimo organizacijos, Kauno radijo gamyklos komjaunimo ir Kauno Leninio rajono  komjaunimo komiteto charakteristikas ir dar visko daugiau.

Laikas pasirenka mus, bet ne mes laiką. Kiekvienas laikas yra mums skirtas ir jį reikia išnaudoti kuo geriau.

Sudarykite savo kartos simbolinę Lietuvos rinktinę?

Lai neužpyksta tie, kurių nepaminėsiu. Per savo karjerą turėjau daug kolegų vandenyje ir pasakyti, kuris žaidėjas buvo vertingesnis, nėra taip paprasta.

Mano sąrašas būtų truputį platesnis: Vitalijus Alekperlis, Zigmantas  Urbaševičius, Algimantas Kubilius, Anvaras Fakurdinovas, Vidmantas  Kasperaitis, Algirdas Statkevičius, Valerijus Cariovas, Alvydas Vasiliauskas, Remigijus Barzdaitis, Vidmantas Leonas, Elmaras Orlovas, Mykolas Sugintas, Artūras Radzevičius, Romualdas Grockis, Vykintas Šuksteris, Aleksandras Kapranovas.

Ar sekate šiandienos Lietuvos vandensvydininkų pasirodymus ir kaip juos vertinate?

Seku internete, dažniausiai buvusio ilgamečio Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinio sekretoriaus Rolando Vizgirdos dėka.

Malonu, kad kryptingai dirbama ir rezultatai gerėja. Linkiu jaunimui ir toliau tobulėti, pasiekti kuo reikšmingesnių pergalių.


Su Vokietija atsisveikinančiam Lietuvos vandensvydininkui – Bundeslygos bronza

Vokiečių ASC „Duisburg” svetainė pranešė, kad nuo 2016 metų klube rungtyniavęs Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas Janas Bakulo palieka komandą ir grįš į Lietuvą.

J. Bakulo planuoja tęsti karjerą Lietuvoje ir rūpintis savo verslu.

Šį sezoną 31-erių vilnietis iškovojo Bundeslygos bronzą. Lemiamose rungtynėse „Duisburg” 13:8 įveikė varžovus iš „SV Liudwigsburg“.

J. Bakulo per šias rungtynes pelnė 2 įvarčius.