Šiaurės Europos šalių jaunimo (iki 17 m.) ir jaunių (iki 15 m.) vaikinų vandensvydžio čempionatas vyko Kuopio mieste (Suomija).
Abi Lietuvos rinktinės iš Suomijos grįžo su medaliais: U17 rinktinė, vadovaujama vilniečio Nerijaus Papaurėlio ir elektrėniškio Antono Sugoniako tapo čempione, o U15 rinktinė (tr. vilnietis Tadas Pašukas ir kaunietis Artūras Šimanskas) – vicečempione.
Čempionų komandai atstovavo Vilniaus, Kauno, Alytaus ir Elektrėnų žaidėjai bei Paulius Gabrys iš Anglijos.
Jaunimo grupėje dalyvavo Suomijos, Danijos, Lietuvos ir Švedijos rinktinės, o jaunių – šių keturių šalių ir Latvijos bei Estijos rinktinės.
Estai ir latviai debiutavo šiame turnyre.
„Mūsų regiono vandensvydis plečiasi, komandų daugėja. Latviams dar sunkoka būti lygiavertėmis konkurentėmis, tačiau kitos šalys demonstruoja nemažą progresą, dirbti kviečiasi trenerius iš kitų valstybių. Tarkime, Danijos jaunimo rinktinę treniruoja prityręs Rumunijos specialistas.
Jaunimo grupėje visos komandos buvo labai konkurencingos.
Šiam čempionatui buvome neblogai pasirengę: birželio mėnesį dalyvavome Europos jaunimo čempionato atrankos turnyre, o spalio mėnesį – Europos tautų taurės turnyre. Mūsų rinktinė, po pandemijos į baseinus grįžusi pavasarį, vasarą irgi intensyviai treniravosi. Komanda buvo neblogai susižaidusi“, – papasakojo N. Papaurėlis.
Čempionate buvo žaidžiama ratų sistema, visos komandos susitiko tarpusavyje.
Pirmieji varžovai buvo švedai. Du kėlinius vyko apylygė kova. Tačiau trečiame kėlinyje po greitų kontratakų mūsiškiai atitrūko 6 įvarčiais ir rungtynes laimėjo 21:10.
Danai buvo nugalėti 14:8. Nuo varžovų mūsų rinktinė atitrūko antrame kėlinyje, kai įsiveržė į priekį 5:1.
Lietuvos U17 rinktinei pačios sunkiausios rungtynės ratų sistemoje buvo su suomiais.
Baigiantis rungtynėms ir mūsų rinktinei pirmaujant 1 įvarčiu, varžovai savo vartininką pagal naujas taisykles bandė įtraukti į ataką.
Kiekybinė persvara buvo suomių pusėje, tačiau jų ataka buvo nesėkminga. Pačią paskutiniąją sekundę mūsų rinktinė pasiuntė kamuolį į tuščius varžovų vartus ir nugalėjo 10:8.
Finalinis susitikimas laimėtas po baudinių serijos
Finale žaista su danais. Rungtynės buvo dramatiškos, pirmavo tai viena, tai kita komanda. Didžiausią dviejų įvarčių persvarą mūsų rinktinė pasiekė trečiame kėlinyje.
Rungtynės baigėsi lygiosiomis 11:11, o baudinių seriją 4:2 laimėjo Lietuvos jaunimo rinktinė.
Baudos metimus sėkmingai realizavo elektrėniškiai vidurio puolėjas Agnius Liupševičius ir Artiomas Citovičius, vilnietis Deividas Kunikauskas ir alytiškis Matas Platūkis.
Pasižymėjo mūsų vartininkas alytiškis Adas Dapkūnas, kuris atrėmė vieną danų mestą baudinį. Susitikimas laimėtas 15:13.
„Adas debiutavo Lietuvos jaunimo rinktinėje, tik paskutiniosiomis dienomis prieš išvykstant į čempionatą jis pakeitė traumuotą vartininką kaunietį Marką Misailovą, kuris nevyko į Suomiją. Alytiškį Suomijoje aplankė didelė sėkmė: jis tapo ne tik Baltijos šalių čempionu, bet ir buvo pripažintas viso jaunimo turnyro naudingiausiu žaidėju bei buvo apdovanotas prizu“, – pasidžiaugė N. Papaurėlis.
Finalinėse rungtynėse A. Liupševičius ir M. Platūkis pasiekė po 3 įvarčius.
Prieš čempionatą A. Liupševičius gydėsi rimtą traumą, tačiau greitai atsigavo ir turnyre žaidė naudingai. Iš viso čempionate jis pasiekė 9, o M. Platūkis – 10 įvarčių.
Rinktinės treneris gyrė ir vilnietį vidurio gynėją Jurą Ulindą, kuris pirmą pusmetį praleido dėl kelio traumos, o dabar prie komandos pergalės prisidėjo iš viso pelnytais 7 įvarčiais. Sumaniai rungtyniavo ir vilnietis Simone Calabrese (6 įv.), daug padėjęs rinktinei.
Treti turnyre – švedai.
Patryko Pašuko prizai
Praėjusiais metais dėl pandemijos Šiaurės Europos šalių čempionatas neįvyko, o 2019 metais Lietuvos U17 rinktinė buvo antra.
Rinktinės strategas N. Papaurėlis pripažino, kad jie šiemet buvo verti pergalės.
Jis ypač išskyrė trenerio Tado Pašuko sūnų Patryką Pašuką, kuris čempionate atstovavo Lietuvos jaunimo ir jaunių rinktinėms. Atstovaudamas U 17 rinktinei, jaunasis žaidėjas nežaidė tik vienerių rungtynių su suomiais.
Nepaisant didžiulio krūvio (per tris dienas jis sužaidė septynerias rungtynes), P. Pašukas finalines jaunimo rinktinės rungtynes su danais žaidė, vos pasibaigus jaunių kovoms.
Varžovai puikiai žaidžiantį mūsų sportininką ypač atidžiai dengė, tačiau P. Pašukas sugebėjo ;pelnyti 3 įvarčius, tiesa, neįmetė baudinio. Abejuose turnyruose Patrykas gavo prizus: U15 varžybose – naudingiausio žaidėjo prizą, o U17 – rezultatyviausio (16 įv.).
„Šiaurės Europos šalių čempionai 2018 metais laimėjo U15 turnyrą, tačiau dabartinėje U17 rinktinėje nebuvo net šešių tuomečių nugalėtojų. Keli žaidėjai dėl pandemijos metė vandensvydį, o komandos kapitonas Dominykas Gervickas tuo pačiu metu atstovavo Lietuvos nacionalinei vyrų rinktinei Europos tautų taurės turnyre Čekijoje“, – kalbėjo N. Papaurėlis.
Finalinis susitikimas – be dviejų geriausių žaidėjų
Jaunių turnyre (iki 15 m.) rinktinės iš pradžių buvo suskirstytos į du pogrupius po tris komandas.
Mūsų rinktinė pogrupyje nugalėjo Danijos (20:11) ir Latvijos (24:7) komandas ir pateko į pusfinalį.
Per šias rungtynes ypač pasižymėjo P. Pašukas: danų vartininką jis nuginklavo net 13 kartų, o latvių – aštuonis.
Susitikime su latviais 7 įvarčius pasiekė Mantvydas Steponavičius
Pasak rinktinės stratego T. Pašuko, pogrupio rungtynes gerai žaidė ir kauniečiai Deividas Švenčionis bei vartininkas Nidas Javorskis, vilniečiai Jonas Krivelis ir Antonas Jarmolkovičius.
Pusfinalyje susitikta su kito pogrupio antrą vietą užėmusia Suomijos rinktine. Varžovai nugalėti 20:12.
Finalinis susitikimas su švedais pralaimėtas 7:11 ir užimta antra vieta. Treti turnyre – norvegai.
„Nesėkmingai mums susiklostė pati rungtynių pradžia. Praleidome skausmingų įvarčių ir varžovų jau nepasivijome. Pritrūkome dviejų gerų žaidėjų elektrėniškio Luko Andrejaičio, kuris susirgo ir negalėjo išvykti į Suomiją, o po pusfinalio rungtynių netekome kauniečio Novydo Stučkos. Jis už brutalų elgesį negalėjo žaisti finalinio susitikimo. Švedams pavyko uždengti rezultatyvųjį Patryką Pašuką, prie kurio visą laiką buvo prisiklijavę jų gynėjai“, – pralaimėjimo priežastis pakomentavo T. Pašukas.
2019 metais Lietuvos jaunių rinktinė Stokholme laimėjo čempionatą, o šiemet turėjo tenkintis sidabru.
Lietuvos jaunimo (U18) vandensvydžio čempionatą Alytuje, kuriame dalyvavo keturios komandos, laimėjo Kauno plaukimo mokyklos ekipa.
Tai ketvirtoji kauniečių (pradedant žaidėjų, gimusių 2001-aisiais ir baigiant 2003–aisiais) iš eilės pergalė.
Kauno plaukimo mokyklos komanda, vadovaujama trenerių brolių Artūro ir Rimvydo Šimanskų, įveikė visus varžovus: Vilniaus miesto sporto centrą 18:7, Alytaus sporto ir rekreacijos centrą 15:6 ir Elektrėnų savivaldybės sporto centrą 17:4.
Čempionams taurę įteikė varžybų delegatas vilnietis Audrius Šečkus.
Čempionatą aptarnavo geriausi Lietuvos vandensvydžio teisėjai: varžybų vyr. teisėjas Povilas Sriubas, Saulius Andrašiūnas ir Tomas Kašėta.
DRAUSMĖ. „Mums pergalę nulėmė drausmingas žaidimas. Pagrindinis tikslas buvo praleisti kuo mažiau įvarčių, o juos pasiekti yra kam.
Žaidėjai vykdė visus nurodymus, įvarčių praleidome nedaug. Sunkiausiai buvo žaisti pirmuosius du kėlinius su pagrindiniais varžovais vilniečiais.
Mūsų pranašumas tada dar buvo nedidelis, pirmavome dviem-trimis įvarčiais.
Sėkmingai sužaidėme antrąją rungtynių pusę“, – rungtynes pakomentavo čempionų treneris R. Šimanskas.
Kauno PM mokykla per lemiamas rungtynes su vilniečiais netgi patys sau įsimušė vieną įvartį.
Tai atsitiko antrą kelinį, kai vyko apylygė kova ir kauniečiai pirmavo 3:2.
„Netikėtas įvartis neigiamai nepaveikė komandos žaidėjų. Ir toliau jie žaidė tolygiai, nesiblaškė įvairiomis improvizacijomis, atliko tą patį darbą.
Pasirinktas rungtynių planas buvo teisingas, tą rodo ir galutinis rezultatas“, – teigė R. Šimanskas.
Čempionų komandos ryškus lyderis – Lietuvos vandensvydžio nacionalinės rinktinės žaidėjas Danielius Vitkauskas.
Kauniečių treneris dar išskyrė Deividą Belousovą, kuris žaidė po kelio operacijos ir dar nėra visai pasveikęs, bet veržėsi žaisti, taip pat Žygimantą Skučą ir Deividą Švenčionį.
Pastarasis – krašto puolėjas, kairiarankis. Pasak R. Šimansko, tai specifinė pozicija, kurioje gerais kamuolio perdavimais reikia aptarnauti savo draugus metimams. Jis šią užduotį įvykdė gerai.
Per finalines rungtynes patikimai vartus saugojo Justas Balčikonis. Egzaminą puikiai išlaikė ir jaunieji kauniečiai, gimę 2005-2006-aisiais, kurie buvo išleidžiami į aikštę.
PRIZININKAI. Sidabro medalius pelnė Vilniaus MSC, nugalėjęs elektrėniškius 17:9 ir tokiu pat rezultatu alytiškius.
Treti – Alytaus SRC vandensvydininkai, lemiamoje kovoje nugalėję Elektrėnų SSC komandą 16:8.
Elektrėniškių komandoje šįkart nežaidė peties traumą besigydantis jų lyderis Dominykas Gervickas.
Komandų treneriai pripažino: jeigu jis būtų rungtyniavęs, elektrėniškiai galėjo pretenduoti į bronzos medalius.
„Elektrėniškiai kovojo, bet susitikimai parodė, kad jie be savo lyderio nemoka žaisti. Nebuvo kito vedlio, kuris perimtų Dominyko funkcijas“, – pastebėjo R. Šimanskas.
GERIAUSIEJI. Komandų treneriai rinko geriausius savo žaidėjus. Kauno PM komandoje juo tapo D. Belousovas, Vilniaus MSC – Simone Calabrese, Alytaus SRC – Matas Platūkis ir Elektrėnų SSC – Artiomas Citovičius.
Per Europos tautų taurės vandensvydžio U17 turnyrą Brno (Čekija) jėgas bandė aštuonios komandos.
Tokie turnyrai kasmet vyksta vyrams, moterims, 17-mečiams vaikinams ir merginoms.
Jose tradiciškai dalyvauja Europos komandos ir jau ne pirmus metus prisijungia Pietų Afrikos rinktinė, kuri savo žemyne stokoja varžybų.
Lietuvos jaunimo rinktinę sudarė Vilniaus (7), Kauno (3), Elektrėnų (3) ir Alytaus (1) žaidėjai.
Prie ekipos prisijungė ir Anglijoje gyvenantis bei ten besitreniruojantis Paulius Gabrys. Kaip teigė Lietuvos U17 rinktinės vyr. treneris vilnietis Nerijus Papaurėlis, P.Gabrys turėjo pasiūlymą atstovauti anglų rinktinei, tačiau labai norėjo žaisti Lietuvos komandoje.
P. Gabrys gimė Panevėžyje, o dabar jau 15 metų gyvena Anglijoje.
„Paulius mus pats susirado ir vasarą su rinktine bei vilniečiais dalyvavo treniruočių stovyklose ir, leisdamas atostogas, aktyviai sportavo.
Dabar Brno jis gavo pažaisti, yra neblogai fiziškai pasirengęs, tačiau kažkiek yra silpnesnis įgyvendinant taktinius užduotis.
Šioje srityje 16-mečiui vaikinui dar reikės daug padirbėti, bet jis labai stengiasi, yra motyvuotas ir gali tapti gero lygio žaidėju“, – apie rinktinės debiutantą papasakojo N. Papaurėlis.
Lietuvos U17 rinktinė į Čekiją išvyko be savo lyderio, petį besigydančio elektrėniškio Dominyko Gervicko, kurio turnyre ypač trūko.
Grupės varžybose pirmą dieną Lietuvos U17 rinktinė netikėtai lengvai įveikė Austriją 18:5.
Pirmasis kėlinys buvo laimėtas net 7:1 ir austrai jau nebeatsitiesė.
Net 8 įvarčius per rungtynes pelnė 14-metis Patrykas Pašukas, žinomo trenerio Tadeušo Pašuko sūnus. Rezultatyviai žaidė ir komandos kapitonas Juras Ulinda (3 įvarčiai).
Nugalėti ir anglai 16:11. Pasižymėjo Simone Calabrese, pasiekęs 7 įvarčius, ir Agnius Liupševičius (4 įvarčiai).
Tačiau mūsų šalies rinktinė pralaimėjo slovakams 8:10. Varžovai po dviejų kėlinių pirmavo 7:2.
Antroje rungtynių pusėje mūsų jaunimas žaidė kur kas geriau, vijosi varžovus ir skirtumą sumažino, bet jų nepavijo. P. Pašukas pelnė 3 įvarčius.
B grupėje užėmusi antrą vietą, Lietuvos jaunimo rinktinė pusfinalyje susitiko su kitos grupės geriausia komanda, būsimąja turnyro laimėtoja Pietų Afrikos rinktine ir pralaimėjo 7:15.
Po dviejų kėlinių varžovai pirmavo 7:1, tačiau mūsų rinktinei antrąją rungtynių pusę pavyko žaisti apylygiai.
Po 2 įvarčius pelnė J. Ulinda ir P. Pašukas.
Pietų Afrikos moterų ir vyrų rinktinės nuolat dalyvauja pasaulio čempionatuose, jos varžėsi ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Stiprus ir šios šalies jaunimas.
Nesėkmingai Lietuvos vandensvydininkams susiklostė kova dėl bronzos medalių su Slovakijos rinktine.
„Su vaikinais sutarėme, kad nuo pat rungtynių pradžios žaisime susikaupę ir pagrindinį dėmesį skirsime gynybai.
Pradžia buvo gera: po pirmo kėlinio pirmavome 3:2, tą persvarą išlaikėme ir po dviejų kelinių – 4:3.
Puikiai mūsų vaikinai sužaidė trečią kėlinį, kurį laimėjo 3:0. Tačiau jie patikėjo savo pergale, be to, pasijuto nuovargis, nes per tris dienas buvo sužaistos penkerios rungtynės.
Komanda prie tokio didelio krūvio nebuvo pripratusi, pasipylė klaidos. Keitėme žaidėjus, aikštelėje pabuvojo visi.
Viena po kitos varžovų atakos baigdavosi įvarčiais. Nustebino kai kurie keisti teisėjų sprendimai.
Ketvirtasis kėlinys buvo pralaimėtas net 1:6, o susitikimas 8:9“, – lemiamas rungtynes pakomentavo N. Papaurėlis.
P. Pašukas pelnė 3 įvarčius, A. Liupševičius – 2, po 1 – Artiomas Citovičius, J. Ulinda ir S. Calabrese.
Slovakai pastaruoju metu mūsų jaunimui tampa neįveikiama komanda. Jiems vieno įvarčio skirtumu buvo pralaimėtos ir Europos U17 čempionato atrankos rungtynės birželio mėnesį.
„Brno turėjome puikų šansą užimti trečią vietą, tai būtų buvęs aukščiausias pasiekimas Europos tautų taurės turnyre, kuriame dalyvaujame penktus metus.
Ketvirtoji vieta irgi nebloga, tačiau artėlis liko dėl prastai sužaisto ketvirtojo kėlinio kovojant dėl bronzos medalių.
Analizuosime pasirodymą ir vaikinai turės išmokti pamokas, siekiant jų nekartoti ateityje.
Mūsų komandoje buvo tik keturi 17-mečiai, o kiti žaidėjai jaunesni, jie įgijo nemažai patirties“, – turnyrą reziumavo N. Papaurėlis.
Finalinėje dvikovoje PAR rinktinė nugalėjo Čekiją 11:6.
Vilniečiui T. Pašukui pritrūko vos 1 įvarčio, kad jis taptų viso turnyro rezultatyviausiu žaidėju.
Lapkričio pabaigoje jaunimo dabar lauks Šiaurės Europos šalių U17 ir U15 čempionatas Kuopio mieste (Suomija).
Neseniai vandensvydį pradėjusios kultivuoti Lietuvos merginos Brno (Čekija) debiutavo Europos jaunių (iki 17 metų) Tautų taurės turnyre, kuriame žaidė šešios komandos.
Ankstesniais metais šiame turnyre dalyvaudavo gerokai daugiau komandų, tačiau šiemet nemažai jų atsisakė atvykti dėl COVID-19 pandemijos.
Mūsų šalies rinktinę sudarė Vilniaus ir Kauno žaidėjos, vadovaujamos vyr. trenerio kauniečio Rimvydo Šimansko.
Rinktinės treneris vilnietis Tadas Pašukas dėl darbo negalėjo išvykti į varžybas, todėl R. Šimanskui padėjo bendro fizinio parengimo trenerė Aušra Bimbaitė.
Tai buvo pirmosios tokio aukšto rango mūsų vandensvydininkių varžybos. Visos rungtynės pralaimėtos ir užimta paskutinė vieta. Į mūsų vartus pasipylė gausybė įvarčių, tačiau po turnyro rinktinės vyr. trenerio R. Šimansko nuotaika nebuvo subjurusi.
„Niekada nebūna lengva debiutuoti. Mūsų rinktinė dar tik yra buriama. Kaunietės vandensvydį pradėjo žaisti tik šiemet vasario mėnesį (treniruojasi 13 mergaičių), o vilnietės truputį anksčiau.
Rinktinei atstovavo ne tik 17-metės, bet buvo ir 13-metė, 14-mečių bei 15-mečių.
Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Šiemet gimnaziją baigianti rinktinės žaidėja, mano auklėtinė Gabrielė Brovkaitė žada studijuoti Lietuvos sporto universitete ir turi galimybių įsidarbinti Kauno plaukimo mokykloje, kurioje bus įsteigtas merginų vandensvydžio trenerės etatas.
Kitų šalių mergaitės vandensvydį pradeda žaisti nuo septynerių metų, o mes smarkai pavėlavome: surinkome tik 13-17 metų žaidėjas ir jas pradėjome mokyti“, – mintimis dalijasi R. Šimanskas.
Jau pačias pirmąsias rungtynes Brno teko žaisti su būsimosiomis turnyro laimėtojomis Pietų Afrikos sportininkėmis.
Mūsų rintinė pralaimėjo 3:32. Įvarčius pasiekė kaunietės Vesta Stanionytė (2) ir Dalė Bernotaitė (1).
Didžiosios Britanijos sportininkėms pralaimėta 5:34. Kaunietės Gabrielė Brovkaitė pelnė 3 įvarčius, o V. Stanionytė – 2.
Per šias rungtynes vienai rezultatyviausių rinktinės žaidėjų 17-metei V. Stanionytei buvo sulaužytas kairės rankos pirštas ir, jį suteipavus, valinga sportininkė žaidė visas rungtynes.
„Jaunosios mūsų vandensvydininkės, dalyvaudamos tokio aukšto lygio turnyre, daug ko pasisėmė, daugiau suprato apie pasirinktą sporto šaką, pajuto varžybų ritmą.
Viską pradėjome nuo nulio. Žaidėjoms ypač reikia tobulinti techniką, smūgius į vartus.
Silpniausia rinktinės vieta. Jų kol kas neturime, reikia ieškoti ir su jomis daug dirbti.
Jeigu būtume turėję nors kiek pajėgesnę vartininkę, kadangi geri vartininkai – pusė komandos, tai rinktinė būtų praleidusi perpus mažiau įvarčių.
Nenoriu kritikuoti mergaičių. Jos kovojo kiek galėjo ir sugebėjo. Komanda buvo kovingai nusiteikusi, bet mūsų lygis dar ne tas, žemas“, – Lietuvos merginų rinktinės pasirodymą turnyre įvertino R. Šimanskas.
Pirmą kartą Lietuvos vandensvydžio sporto istorijoje LEN Čempionų lygos atrankos turnyre Podgoricoje (Juodkalnija) žaidė stipriausias mūsų šalies klubas, pastarųjų trejų metų Lietuvos čempionas Elektrėnų „Žaibas“.
Mūsų šalies ekipa užėmė paskutinę, septintą vietą. Nugalėjo Budapešto OSC (18 tšk.), antras buvo Splito „Jadran“ (15) ir trečias – Herceg Novio „Jadran“ (12) klubai.
Apie turnyrą kalbamės su Elektrėnų vandensvydžio klubo „Žaibas“ ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiuoju treneriu vilniečiu Anatolijumi Asajavičiumi.
Kaip vertinate komandos istorinį debiutą?
Jau dėl to, kad patekome į LEN Čempionų atrankos varžybas, reikėtų teigiamai vertinti debiutą.
Žaidėme su komandomis, kurios yra pasauliniame elite, todėl džiaugiamės, kad joms pavyko įmesti po 6-7 įvarčius.
Kiekvieną dieną mūsų žaidimas gerėjo, sportininkai įgijo patirties, grūdinosi ir brendo.
Pradėjome rimčiau priešintis vengrų ir kroatų komandoms. Tačiau taktikos ir technikos stoka neleido įgyvendinti siekiamų tikslų.
Pasaulio elito komandos ypač techniškos, pasižymi stipriais metimais, plaukimu, kojų darbu.
Nuo jų atsiliekame dar daug kur. Viską reikia tobulinti, darbo bus užtektinai.
Mūsų praleisti įvarčiai atskleidė ne blogą pasiruošimą, o Lietuvos vandensvydžio lygio stoką.
Kurias rungtynes „Žaibas“ geriausiai sužaidė?
Sulaukėme gerų atsiliepimų rungtynėse su Budapešto OSC komanda, kai laimėjome pirmą kėlinį 6:5. Šis rezultatas įeis į klubo istoriją.
Per tas rungtynes gerai atakavome ir gynėmės, tačiau po to vengrai pakeitė savo žaidimo taktiką ir per tris kėlinius mums nepavyko pasiekti nė vieno įvarčio.
Neblogai žaidėme ir su Stambulo ENKA, kuriai atstovavo visa Turkijos nacionalinė rintinė, šiemet sustiprinta didelę patirtį turinčiu olimpiniu čempionu, vienu geriausių pasaulio metikų kroatu Paulu Obradovičiumi.
Ši vandensvydžio žvaigždė gali žaisti bet kurioje pozicijoje – ir puolime, ir gynyboje, ir atsitraukęs.
Su turkais ketvirtą kėlinį mums pavyko baigti lygiosiomis 4:4.
Ką norėtumėte išskirti iš žaidėjų?
Pirmą sykį susitikus su tokiomis galingomis komandomis, iš pradžių mūsų žaidėjams nebuvo lengva adaptuotis.
Tačiau pamažu įsivažiavome, pamatėme, kad su visomis jų galime kovoti.
Labai gerai žaidė Aurimas Jonkus, į kurį atkreipė dėmesį kitų klubų treneriai.
Norisi pagirti mūsų jaunuosius Dominyką Gervicką ir Danielių Vitkauską, kurie mums ypač daug padėjo.
Tai – mūsų ateities žaidėjai, kurie perspektyvūs ir teikia gražių vilčių.
Pagyrimo verti „Žaibo“ legionieriai: Blagoje Ivovičius, kuriam nors ir 41-eri, tačiau jo indėlis komandai didelis, Aleksejus Kuzmenka, kuris žaidė kitame krašte nei Aurimas Jonkus, bet kontroliavo žaidimą, taip pat Volodymyras Voitenko, ne kartą kovojęs Čempionų lygoje.
Visiems žaidėjams krūvis buvo didžiulis ir neįprastas. Ypač sunku buvo vartininkams. Tačiau rungtynes su Splito „Jadran“ gerai sužaidė Skirmantas Motuzas. Nei jam, nei Konstantinui Kovalevskiui neturiu jokių pretenzijų, nes elito žaidėjų metimai yra visai kitokie.
Lietuvoje niekas taip nemėto, kaip LEN Čempionų lygos komandų atakų lyderiai. Jų metimai paruošti ir labai stiprūs, greiti kamuolio perdavimai.
Kokia „Žaibo“ žaidimo grandis buvo silpniausia?
Gynėjų, kurie žaidė labai banguotai. Jurijus Galinokas savo geriausias rungtynes sužaidė paskutinę varžybų dieną su Kazanės „Sintez“ komanda.
Jam pavyko ir gerai apsiginti, ir įmesti. Daugiau tikėjausi iš Pijaus Vadvilavičiaus, kuris šįsyk nepasižymėjo kovingumu.
Sezonas dar nesibaigia, kas dar laukia „Žaibo“ vyrų?
„Žaibas“ sudaro Lietuvos nacionalinės rinktinės pagrindą, todėl lapkričio 5-7 dieną lauks Europos čempionato atrankos turnyras, kuris, greičiausiai vyks Lenkijoje. Prie rinktinės prisijungs keli Vilniaus žaidėjai.
Jau šiandieną aišku, kad atrankoje dalyvaus Ukraina, Baltarusija, Lenkija ir Lietuva. Yra pakviestos ir Estijos bei Latvijos komandos, bet neaišku, ar jos bandys jėgas.
Gruodžio pradžioje Lietuvos nacionalinė rinktinė dalyvaus Europos tautų turnyre.
Pirmą kartą Lietuvos vandensvydžio sporto istorijoje Europos čempionų lygos kvalifikaciniame turnyre žais stipriausias mūsų šalies klubas, pastarųjų trejų metų Lietuvos čempionas Elektrėnų „Žaibas“.
Elektrėniškiai rungtyniaus septynių komandų B grupėje rugsėjo 22-26 dienomis Podgoricoje (Juodkalnija).
Mūsų vandensvydininkų varžovais bus Juodkalnijos „Podgorica“, Budapešto OSC, Splito „Jadran“ (Kroatija), Smyrnio „Opollon“ (Graikija), Herceg Novio „Jadran“ (Juodkalnija), Kazanės „Sintez“ (Rusija) ir Stambulo „Enka“ (Turkija).
A grupės varžybose Savonoje (Italija) irgi žais septynios komandos.
Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidentas ir Elektrėnų vandensvydžio klubo „Žaibas“ vyr. treneris Anatolijus Asajavičius teigia, kad B grupė yra stipresnė nei A.
„Ankstesniais metais Čempionų lygoje dalyvavo mažiau komandų ir buvo daugiau grupių.
Dabar Europos vandens sporto šakų federacija (LEN) nusprendė padaryti dvi grupes po septynias komandas, kurių keturios stipriausios pateks į tolesnes varžybas.
Vyks dar du ratai, po kurių dvi pajėgiausios komandos pateks toliau, o kitos dvi iškris ir dalyvaus Europos taurės varžybose“, – pasakoja A. Asajavičius.
Apie būsimus varžovus „Žaibo“ strategas sakė, kad visos komandos yra labai pajėgios, turi sukaupusios didelę patirtį dalyvaudamos pačio aukščiausio rango pasaulinėse varžybose.
„Budapešto OSC komandoje yra Europos, pasaulio ir olimpinių čempionų, Splito „Jadran“ šiemet švenčia klubo 100 metų jubiliejų ir susirinko visus pajėgiausius šalies žaidėjus.
Mažiau žinome apie graikų „Opollon“ komandą, kuri yra greita ir gerai sukomplektuota bei nusiteikusi pateikti siurprizų.
Stambulo „Enka“ – tai Turkijos rinktinė, joje žaidžia ir keli vandensvydininkai iš Balkanų šalių.
Su šia komanda nebus lengva žaisti netgi pačioms stipriausioms grupės ekipoms“, – su varžovais supažindina „Žaibo“ strategas.
„Žaibas“ – labai jauna komanda. Ją sustiprins du legionieriai – vidurio puolėjas ukrainietis Volodymyras Voitenko, ilgai žaidęs Slovakijoje, Ukrainos ekipose, bei 40 metų gynėjas Blagoje Ivovičius iš Juodkalnijos.
Komandai atstovaus ir du žaidėjai, kurie „Žaibo“ ekipoje treniravosi ir anksčiau. Tai – Aleksejus Kuzmenka iš Baltarusijos ir vartininkas Konstantinas Kovalevskis.
„Žaibo“ komandoje – patyrę mūsų šalies žaidėjai: Julius Goštautas, Rimantas Jakutis, Aurimas Jonkus, Pijus Vadvilavičius, Mantas Pelakauskas bei dar neapšaudytas jaunimas Gvidas Zurza, Danielius Vitkauskas, Dominykas Gervickas.
Besirengdamas debiutui Čempionų lygos kvalifikaciniame turnyre, „Žaibas“ surengė treniruočių stovyklą Juodkalnijoje, kurioje kartu dalyvavo ir Kazanės „Sintez“ bei Herceg Novio „Jadran“.
Pasak A. Asajavičiaus, išsiformavus rusų „Dinamo“ kaip klubui, geriausi jų žaidėjai perėjo į „Sintez“ ekipą, kuri faktiškai yra Rusijos rinktinė ir joje suburti visi geriausi rusų žaidėjai.
Pratybos elektrėniškiams buvo labai naudingos. Jie žaidė draugiškas rungtynes ir treniravosi. Iš viso komanda sužaidė šešis susitikimus.
„Šįkart Juodkalnijos rinktinėje pagrindinių žaidėjų treniruočių stovykloje nebuvo – po Tokijo olimpinių žaidynių, kurioje dalyvavo labai jauni jų žaidėjai ir užėmė aštuntą vietą, jiems buvo leista pailsėti. Nuo rugsėjo 1-osios juodkalniečių rinktinė rengiasi pasaulio čempionatui.
Į Podgoricą nevykstame kažko nustebinti, nes matome, jog varžovai už mus yra dviem galvomis aukštesni, turi sukaupę didelę patirtį, o mes tokių patirčių dar stokojame.
Bet jeigu laikysimės savo žaidybinio plano, drausmės, tikimės, kad pavyks sužaisti gerai“, – sako A. Asajavičius.
Dabar „Žaibas“ dvi savaites treniruosis Lietuvoje, o rugsėjo 17-19 d. dalyvaus tarptautiniame Lvovo taurės turnyre, kuriame žais Lenkijos, Slovakijos, Ukrainos bei, galbūt, Baltarusijos komandos.
Po turnyro rugsėjo 20 d. mūsų vandensvydininkai tiesiai iš Lvovo skris į Juodkalniją.
Kauno plaukimo mokyklos vandensvydžio treneris Artūras Šimanskas, žaidėjus ugdantis nuo 1984-ųjų rugsėjo 1-osios dienos, yra didelis fizinio aktyvumo puoselėtojas.
Jam puikus pavyzdys – Nyderlandai: „Ten gyventojų – beveik 18 milijonų. Sporto klubų abonentus yra įsigiję daugiau nei 60 procentų Nyderlandų gyventojų. Be to, kiekvienas olandas turi dviratį ir kasdien įveikia nemažai kilometrų. Jie stengiasi sveikai ir aktyviai gyventi. Mūsų fizinio aktyvumo statistika gerokai liūdnesnė“, – įsitikinęs Artūras.
Savo auklėtinius jis ragina visą gyvenimą būtų fiziškai aktyviems. Tik atskirais gyvenimo etapais tas aktyvumas keisis: greitis peraugs į jėgą, po to – į ištvermę, galop – į bendrą mankštą.
„Reikia susitaikyti su tuo, kad teks keisti savo fizinio aktyvumo rūšį. Ir gali atsitikti taip, kad bus prieita prie skandinaviškų lazdų, skirtingų gumų tampymo, įvairiausių mankštų: pritūpimų, atsispaudimų, atsilenkimų nuo suoliukų ir t. t. Mokiniai man ir sako, kad, treneri, aš jau sportuoju 10 metų. Tada jiems atsakau: kai jums bus 70 metų ir be sporto jau negalite gyventi 60 metų, tada jūs šaunuoliai“, – mintimis dalijasi 59-erių A. Šimanskas.
Praeityje jis buvo puikus vandensvydininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas, šalies nacionalinės rinktinės žaidėjas.
Dabar jis ne tik treniruoja talentingus jaunuosius žaidėjus, Lietuvos jaunių čempionus ir prizininkus, bet ir pats nepraleidžia progos fiziškai pasportuoti: salėje kilnoja štangą, tampo gumas, dalyvauja plaukimo maratonuose.
„Pats didžiausias mano fizinis aktyvumas buvo, kai buvau 18-25 metų. Tada aktyviai treniravausi, žaidžiau vandensvydį.
Vėliau buvo pauzė, nieko nedariau, bet dar buvau ganėtinai stiprus. Bet netrukus supratau, kad kojos jau ne tos, nes nesunešiodavau batų – visą laiką praleisdavau mašinoje.
Pėsčiomis neidavau parduotuvę, bet važiuodavau. Dabar mes vaikus vežame į mokyklą, būrelį, treniruotes, juos lepiname.
Patys stabdome jų fizinį aktyvumą. Iki 30 metų man nebuvo poreikio aktyvumui, bet po to pradėjau galvoti, kad kažką reikia daryti“, – mintimis dalijasi įžymusis treneris.
Visą laiką praleidus vandensvydyje, jį pradėjo dominti futbolas ant sniego, kurį žaisdavo mėgėjiškai.
Kiekvieną rytą iki šiol jaunųjų vandensvydininkų ugdytojas suranda laiko 20 minučių aktyviai pasimankštinti.
Per keturis kartus atsispaudžia mažiausiai 100 kartų. Per pertraukas tarp atsispaudimų pritupia 60 kartų su svoriu, atlieka 100 veiksmų su hanteliais, atsigulęs ant nugaros 20-30 kartų pakelia kojas ir stiprina pilvo presą.
A.Šimansko fizinio aktyvumo programoje – ir šaltas vanduo. Jeigu žiemą pasikaitina pirtelėje, mėgsta atsivėsinti ledinėje eketėje.
„Jeigu nepasimankštinu, man diena prapuolė“, – akcentuoja Artūras.
R.Bankauskas ir A.Šimanskas. FOTO: Marytė Marcinkevičiūtė
Prieš 25 metus jis išmokė plaukti gerą savo pažįstamą, su kuriuo baigė tą pačią Kauno 28-ą vidurinę mokyklą ir vienas nuo kito gyveno per 300 metrų, dabartinį įmonės „Elektromontuotojas“ direktorių Rolandą Bankauską.
Kai direktorius išmoko plaukti, jį pakvietė rimtam išbandymui – dalyvauti Platelių maratone. Artūro dėka R.Bankauskas pamėgo plaukimą ir Platelius. Dabar jis jau daugiau nei 10 metų remia Platelių plaukimo maratoną ir pats jame dalyvauja. Šiemet jėgas bandė kartu su savo mokytoju.
A.Šimanskas savo draugą išmokė ir nardyti, vėžiauti. R.Bankauskas jau nardė Filipinuose, Belize, Madagaskare.
„Rolandui patariau, kad, kai jis priima žmogų į darbą, gerąja prasme tegul paprašo jo išversti savo kišenes ir atidaryti piniginę.
Jei iš kišenių pabyra cigarečių, direktorius turėtų žinoti: darbe naujokas visada pasiims rūkymo pertraukėlių.
O jeigu jo piniginėje ras sporto klubo kortelę, tokį žmogų drąsiai reikėtų priimti į darbą, nežiūrėti, kiek jam metų“, – šypsodamasis sako Artūras.
Sėkmingai jaunuosius vandensvydininkus ugdantis kauniečių treneris savo bendraamžiams norėtų patarti, kad niekada nevėlu pradėti sportuoti: „Nuo ko pradėti? Darykite bet ką, tikrai atrasite save. Kai žengsite pirmą žingsnį, jis gali būti sunkus, bet kiti gerokai palengvės“
Projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
FOTO: Elijus Kniežauskas ir Marytė Marcinkevičiūtė
Net dešimt kartų Lietuvos vandensvydžio čempionu tapęs Mantas Pelakauskas gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1992 metais kovo 4 dieną, tad negalėjo matyti šios sporto šakos mūsų žvaigždžių žaidimo sovietmečiu.
Viena tų žvaigždžių – pusiau profesionalios Elektrėnų „Žaibo“ komandos ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Anatolijus Asajavičius, daug prisidedantis prie Mano tobulėjimo.
Dabar M.Pelakauskas – vienas Lietuvos vandensvydžio lyderių, kurio žaidimu žavisi jaunimas.
Su LVSF prezidentu A.Asajavičiumi. FOTO: LVSF
Tvirtas komandos branduolys
2020 metais M. Pelakauskas buvo išrinktas Lietuvos nacionalinės rinktinės ir „Žaibo“ kapitonu, šiemet su komandos draugais tapo šalies čempionu.
„Komandos branduolys tvirtas, visi gerai sutariame ne tik per treniruotes, bet ir už aikštelės ribų. Komandos mikroklimatas puikus, mūsų gretos nuolat pasipildo jaunimu, kuris kartu su mumis treniruojasi. Jiems šiemetinis Lietuvos čempionatas, turbūt, davė daugiau naudos nei mums.
Varžybų lygis nebuvo toks, kuriame mes, pusiau profesionalūs žaidėjai, norėtume toliau tobulėti ir augti.
Jaunimui leidžiame pažaisti, nepagailime naudingų patarimų. Jiems tai yra didelė motyvacija už mus siekti žaisti geriau.
Per pastaruosius porą metų kaip žaidėjas ypač paaugo Dominykas Gervickas.
Jis su savo bendraamžiais „Žaibo“ komandoje Artiomu Citovičiumi ir Agniumi Liupševičiumi buvo pakviesti į treniruočių stovyklą Juodkalnijoje“, – pasakoja Mantas.
2020–ųjų pabaigoje M. Pelakauskas buvo išrinktas Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos (LVSF) generaliniu sekretoriumi ir neseniai buvo išvykęs stebėti Europos U17 čempionato Tbilisyje.
Jauniausios atrankos turnyre Lietuvos rinktinės pasirodymas Mantą maloniai nustebino. „Kelias rungtynes jaunimas sužaidė neblogai, tik gal rungtynių pabaigoje pritrūko koncentracijos ir jėgų. Patiko dar vieno talentingo vaikino – kauniečio Deivido Švenčionio žaidimas. Tikrai kažkas iš jos išeis neblogo“, – įsitikinęs Lietuvos rinktinės kapitonas.
Brendo su vyresniais žaidėjais
Kad Mantas iki šių dienų aktyviai žaidžia vandensvydį, pirmiausiai turi dėkoti pirmajam treneriui Nerijui Papaurėliui.
Ir už tai, kad jis buvo surastas Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje bei pakviestas treniruotis, ir už tai, kad iš krepšinio, kurio pratybas buvo pradėjęs lankyti, jis buvo sugražintas atgal į vandensvydį.
„Treneris vaikščiojo po mokyklas ir visiems dalijo skrajutes. Vienas mano klasiokų susigundė šia sporto šaka. Aš tuo metu dar dvejojau ir nėjau. Po metų ar pusmečio pamačiau varžybas, kuriose žaidė šis klasiokas, ir užsikabinau – tada lankiau ketvirtą klasę ir pradėjau lankyti treniruotes“, – prisiminė LVSF generalinis sekretorius.
Tai nebuvo Manto pirmoji pažintis su baseinu. Dar būdamas mažas, jis pusmetį lankė „Žalgirio“ baseiną prie Neries. Tačiau baseinas netrukus buvo uždarytas.
Pradėjęs rimtai treniruotis, Mantas iš savo bendraamžių išsiskyrė savo ūgiu (190 cm) ir žaidimu. Treneris jį pervedė į vyresniųjų sportininkų grupę.
„Tačiau joje nelabai pritapau, netgi norėjau mesti vandensvydį. Buvau nuėjęs į Vilniaus krepšinio mokyklą ir pusmetį lankiau krepšinį, sekėsi neblogai.
Mane susirado treneris Nerijus Papaurėlis ir įkalbėjo sugrįžti“, – prisiminė Mantas.
Dievaitis – Kobe Bryantas
M. Pelakausko talentas greitai atsiskleidė: žaidžiant jaunių grupėje su komandos draugu Dominyku Brekiu jie atstodavo pusę komandos.
Tačiau žaidėjo etalono, į kurį būtų galima lygiuotis, nebuvo nusižiūrėjęs.
Tiesa, atskirais momentais jam patikdavo Janas Bakulo. „Dievaitį turėjau, bet krepšinyje. Tai – Kobe Bryantas“, – sako.
2011-aisiais Mantas, atstovaudamas Vilniaus „VSM-Baltic Amadeus“ pirmą kartą tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu ir pergalių seriją tęsė iki 2019-ųjų, kai buvo buriamas pusiau profesionalus „Žaibas“.
„Buvo toks susitarimas, kad 2019-aisiais dar neišsibėgiosime iš savosios „Baltic Amadeus“ komandos, žaisime čempionate, o baigiamam burti „Žaibui“ atstovausime tarptautinėse varžybose.
Pažado laikėmės dviese su Rimantu Jakučiu ir tą sezoną, kaip ir žadėjome, žaidėme „Baltic Amadeus“ komandoje“, – paaiškino Mantas.
Nuo 2020 metų jis – jau Elektrėnų „Žaibo“, su kuriuo dukart tapo šalies čempionu, ir Lietuvos nacionalinės rinktinės kapitonas.
Kontroliuoja visą žaidimą
Mantą vandensvydyje labiausiai žavi sportinės kovos azartas, kuris yra kažkiek netgi agresyvesnis, bet ypač patrauklus.
Pastaruoju metu jis draugams daugiau skirsto kamuolius, o pagrindinė užduotis – kontroliuoti visą žaidimą.
„Tačiau jeigu reikia, tai ir komandą patempiu“, – šypteli kapitonas.
Mantui ypač įsiminė 2016 m. Europos čempionato atrankos varžybos Izraelyje su vietos rinktine, kurią nugalėjo 11:8.
„Buvo kažkas neįtikėtino, kad mes jau per pirmąsias antro turo rungtynes nugalėjome varžybų šeimininkus.
Gerai sužaidė visa komanda, buvo nemažai pasižymėjusiųjų. Visi prisidėjome prie tos pergalės, kuri buvo ypač smagi“, – pasidžiaugė Mantas.
Nėra rungtynių, per kurias jis nepasiektų įvarčių. Kas lemia tokį stabiliai gerą žaidimą? „Gal pats metimas atneša sėkmę, dabar man patikima mesti 5 m baudinius. Metams bėgant, labiau subrendau, nekamuoja įtampa“, – svarsto M.Pelakauskas.
Sportininkas puikiai žino, kad dabar ant jo, komandos kapitono, pečių gula didelė atsakomybė, jis turi būti pavyzdžiu kitiems, dešiniąją trenerio ranka.
Atėjo metas žengti į priekį
M. Pelakauskas baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas ir įgijo transporto inžinieriaus specialybę.
Porą metų jis dirbo „Ergo“ draudimo transporto priemonių žalų ekspertu, o dabar – laboratorijoje „Metralis“ bei LVSF generaliniu sekretoriumi. Darbas netrukdo rimtai treniruotis ir siekti užsibrėžtų tikslų, nors, kaip pats sako, viską suderinti yra ganėtinai sunku.
„Galvojau, kad federacijoje bus mažiau darbų, tačiau ypač daug popierizmo. Bet jeigu Anatolijus Asajavičius pakvietė dirbti savo komandoje, tai nenoriu trenerio nuvilti. Stengiuosi suspėti, yra dar kas man padeda. Sėdus į generalinio sekretoriaus kėdę, norėjosi atsinešti naujovių. Pasikalbėjus su suomiais, pagaliau įdiegėme elektroninę sistemą ruošiant varžybų protokolus, duomenų bazę apie žaidėjų statistinius duomenis. Per šiemetinį Lietuvos čempionatą tą sistemą pradėjome įvesti į kompiuterį ir pasaulinėje „Waterpolo“ sistemoje jau yra ir Lietuva.
Baigiame sukurti naują svetainę, jau yra paleista nauja jos platforma, kurioje bus galima susipažinti su visų Lietuvos vandensvydžio žaidėjų ir komandų statistika. Atėjo metas žengti į priekį“, – tikina Mantas.
Šeimos tradicija bus pratęsta
LVSF generalinis sekretorius su mėgstama sporto šaka žada draugauti ilgai, kol leis sveikata ir turės jėgų. Juolab kad dabar atėjo pati branda.
2019-aisiais jis atšoko vestuves, kuriose dalyvavo beveik visa „Žaibo“ komanda. Jaunavedžių bute Pilaitėje dabar jau krykštauja 10 mėnesių sūnus Nojus.
„Vandensvydžio tradicija šeimoje tikrai bus pratęsta: sūnus jau turi „Žaibo“ komandos nedidelę kepurytę ir maudymosi glaudes. Su juo draugauja visa komanda“, – džiaugsmu trykšta Mantas.
Jo didžiausia svajonė – patekti į Europos čempionatą ir susitikti su geriausiomis žemyno komandomis. Dideles viltis Mantas sieja ir su olimpinėmis žaidynėmis.
„Jei viskas taip eis į gerąją pusę, toliau kils mūsų meistriškumas, tai ką gali žinoti.
Turime puikų trenerį – Anatolijų Asajavičių, nesivaizduoju trenerio, su kuriuo būtų geresnis ryšys.
2019-aisiais Čekijoje per tarptautines 12 klubų varžybas užėmėme pirmą vietą, kai ankstesniais metais būdavome penkti-septinti.
Dabar vis norime vėl nuvažiuoti į tą turnyrą, bet visus planus griauna pandemija, gražios varžybos vis nukeliamos“, – sako Mantas.
Dabar iki rugpjūčio 2-osios „Žaibas“ ilsėsis, tačiau nuo vandens jos kapitonas nepabėga. Su šeima savaitgaliais jis stengiasi ištrūkti į pajūrį.
