Eidamas 83 metus, vasario 2 d. mirė žinomas Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis šalies vandensvydžio rinktinės žaidėjas, Lietuvos čempionas ir daugkartinis prizininkas Romas Batūra.

Jis gimė 1937 m. kovo 15 d. Tauragėje. Tačiau ten gyveno trumpai, šeima persikėlė į Kauną.

R. Batūros tėvas buvo Lietuvos savanoris, dalyvavo nepriklausomybės kovose, o kiek vėliau buvo Lietuvos valstybės tarnautojas ir sovietų ištremtas į Sibirą, Komių respubliką, kur ten ir žuvo.

R. Batūra pirmą klasę baigė Kaune, antrą – Veliuonoje, o po to vėl mokėsi Kaune. Lankydamas penktą klasę, po pamokų jis intensyviai žaisdavo futbolą, buvo vartininkas ir savo bendraamžių pramintas iki karo geriausio pasaulio vartininko ispano Ricardo Zamoros vardu.

Mokykloje jis buvo pradėjęs lankyti netgi bokso pratybas, turėjo vieną kovą ringe. Per vieną iš bokso treniruočių treneris jaunuoliams parodė, kaip reikia plaukti. Vasarą nuvažiavęs į Veliuoną, pagal trenerio parodytus judesius R. Batūra pradėjo savarankiškai plaukioti. Sekėsi neblogai, būdamas penktokas, netgi perplaukė Nemuną.

Po karo R. Batūra, lankydamas šeštą klasę, su šeima persikėlė gyventi į Vilnių.

Mokėsi 1-oje berniukų vidurinėje mokykloje, kurią lankė ir dvejais metais vyresnis kovų bendražygis Leonas Klimavičius, Vilniaus „Spartako“ ir Lietuvos rinktinės vartininkas. Abu kartu plaukiojo ir žaidė vandensvydį.

R. Batūra buvo universalus sportininkas: lankė gimnastikos, plaukimo pratybas, žaidė krepšinį, ledo ritulį, kur buvo vartininkas.

1954 metais jis buvo pakviestas žaisti Vilniaus „Spartako“ ledo ritulio komandoje vartininku ir tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu bei laimėjo Lietuvos taurę.

„Per plaukimo varžybas mane pastebėjo žaidžiantysis vandensvydininkų treneris Danas Šulcas, kuris pakvietė į vandensvydį. Iš ledo ritulio vartininko tapau žaidėju vandensvydyje. Po metų treniruočių buvau vienu greičiausių Vilniaus vandensvydžio komandos plaukikų“, – viename interviu prisiminė R. Batūra.

Vandensvydyje jis rungtyniavo vidurio puolėjo pozicijoje, 1953-aisiais Kaune pirmą kartą tapo Lietuvos vicečempionu.

Jis visada su malonumu prisimindavo Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklos Zarasuose, kai į baseiną vykdavo ir į viešbutį grįždavo su daina. Rinktinė turėjo savo tradicijas, himną.

Į vartus R. Batūra mesdavo ir dešine, ir kaire ranka. Istorikas dalyvavo  pirmosiose dvejose SSRS tautų spartakiadose, vykusiose 1956-aisiais ir 1959 m. Maskvoje, kur jis žaidė visas rungtynes.

Kai 1955-aisiais pirmame kurse Vilniaus universitete studijavo istoriją, R.Batūra su vilniečių komanda savaitgaliais keletą žiemų vykdavo pasitreniruoti į nedidelį Kūno kultūros instituto uždarą plaukimo baseinėlį.

„Važiuodavome dengtu sunkvežimiu, kurio galas būdavo atviras ir pro jį švilpavo vėjas. Išvykdavome penktadieniais, vakare baseine paplaukiodavome ir Politechnikos instituto bendrabutyje pernakvodavome, o šeštadieniais ir sekmadieniais pasitreniravę ir dar  nespėję gerai išdžiūti, vakarais grįždavome į Vilnių. Tokiomis sąlygomis mes grūdinomės“, – atmintyje liko istoriko pasakojimas.

Vilniuje pastačius atvirą 50 m plaukimo baseiną, per iškilmingą jo atidarymą R. Batūrai, Vilniaus plaukimo rinktinės ir Lietuvos vandensvydžio rintinės žaidėjui, su kitais sportininkais buvo suteikta garbė dalyvauti plaukimo varžybose.

Istorikui patys sėkmingiausi buvo 1959 metai: pirmą sykį jis tapo Lietuvos čempionu ir su komandos draugais laimėjo Lietuvos spartakiados  varžybos, atstovavo Lietuvai I SSRS tautų spartakiadoje.

Lietuvos  vandensvydžio rinktinėje daugiausiai buvo inžinierių, o R. Batūra vienas iš nedaugelio – istorikas.

Studijuodamas tuomečiame VVU, jis ypač domėjosi istorija ir literatūra, daug laiko praleisdavo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.

Studijuodamas paskutiniuose kursuose pagrindinį dėmesį jis ėmė skirti mokslui.

R. Batūrai vandensvydis visą laiką buvo susijęs su Lietuvos istorija. Per treniruočių stovyklas įvairiuose SSRS miestuose laisvomis dienomis jis negulėdavo ilgai lovoje, o vaikščiodavo po istorines vietas. Tos akimirkos jam išliko visam gyvenimui.

Dar ketvirtame kurse  jis buvo priimtas į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutą.

Lietuvos čempionui intensyviai treniruotis ir rašyti mokslinį darbą buvo du sunkiai suderinami dalykai ir jis nutarė baigti savo sportinę karjerą.

R. Batūra 1960–1967 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, o 1967–1972 m. buvo Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos pirmininkas.

1990 m. dėstė Vilniaus universitete, nuo 1978 m. – docentas.

Nuo 1990 buvo Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas, o nuo 2006 – Lietuvos karo akademijos docentas.

Kaip istorikas, R. Batūra svarbiausiame veikale „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą“ pirmą kartą ištyrė Lietuvos santykius (iki 1363 m.) su mongolais-totoriais, spaudai lietuvių kalba parengė Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“. 1993-2000 m. R. Batūra buvo Sąjūdžio tarybos pirmininkas.

* * *

Dėl ilgamečio Lietuvos rinktinės žaidėjo Romo Batūros mirties reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems, šią sunkią netekties valandą linkime jiems ištvermės ir stiprybės.

Lietuvos vandensvydžio federacija

 

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info