Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Net dešimt kartų Lietuvos vandensvydžio čempionu tapęs Mantas Pelakauskas gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1992 metais kovo 4 dieną, tad negalėjo matyti šios sporto šakos mūsų žvaigždžių žaidimo sovietmečiu.
Viena tų žvaigždžių – pusiau profesionalios Elektrėnų „Žaibo“ komandos ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Anatolijus Asajavičius, daug prisidedantis prie Mano tobulėjimo.
Dabar M.Pelakauskas – vienas Lietuvos vandensvydžio lyderių, kurio žaidimu žavisi jaunimas.
Tvirtas komandos branduolys
2020 metais M. Pelakauskas buvo išrinktas Lietuvos nacionalinės rinktinės ir „Žaibo“ kapitonu, šiemet su komandos draugais tapo šalies čempionu.
„Komandos branduolys tvirtas, visi gerai sutariame ne tik per treniruotes, bet ir už aikštelės ribų. Komandos mikroklimatas puikus, mūsų gretos nuolat pasipildo jaunimu, kuris kartu su mumis treniruojasi. Jiems šiemetinis Lietuvos čempionatas, turbūt, davė daugiau naudos nei mums.
Varžybų lygis nebuvo toks, kuriame mes, pusiau profesionalūs žaidėjai, norėtume toliau tobulėti ir augti.
Jaunimui leidžiame pažaisti, nepagailime naudingų patarimų. Jiems tai yra didelė motyvacija už mus siekti žaisti geriau.
Per pastaruosius porą metų kaip žaidėjas ypač paaugo Dominykas Gervickas.
Jis su savo bendraamžiais „Žaibo“ komandoje Artiomu Citovičiumi ir Agniumi Liupševičiumi buvo pakviesti į treniruočių stovyklą Juodkalnijoje“, – pasakoja Mantas.
2020–ųjų pabaigoje M. Pelakauskas buvo išrinktas Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos (LVSF) generaliniu sekretoriumi ir neseniai buvo išvykęs stebėti Europos U17 čempionato Tbilisyje.
Jauniausios atrankos turnyre Lietuvos rinktinės pasirodymas Mantą maloniai nustebino. „Kelias rungtynes jaunimas sužaidė neblogai, tik gal rungtynių pabaigoje pritrūko koncentracijos ir jėgų. Patiko dar vieno talentingo vaikino – kauniečio Deivido Švenčionio žaidimas. Tikrai kažkas iš jos išeis neblogo“, – įsitikinęs Lietuvos rinktinės kapitonas.
Brendo su vyresniais žaidėjais
Kad Mantas iki šių dienų aktyviai žaidžia vandensvydį, pirmiausiai turi dėkoti pirmajam treneriui Nerijui Papaurėliui.
Ir už tai, kad jis buvo surastas Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje bei pakviestas treniruotis, ir už tai, kad iš krepšinio, kurio pratybas buvo pradėjęs lankyti, jis buvo sugražintas atgal į vandensvydį.
„Treneris vaikščiojo po mokyklas ir visiems dalijo skrajutes. Vienas mano klasiokų susigundė šia sporto šaka. Aš tuo metu dar dvejojau ir nėjau. Po metų ar pusmečio pamačiau varžybas, kuriose žaidė šis klasiokas, ir užsikabinau – tada lankiau ketvirtą klasę ir pradėjau lankyti treniruotes“, – prisiminė LVSF generalinis sekretorius.
Tai nebuvo Manto pirmoji pažintis su baseinu. Dar būdamas mažas, jis pusmetį lankė „Žalgirio“ baseiną prie Neries. Tačiau baseinas netrukus buvo uždarytas.
Pradėjęs rimtai treniruotis, Mantas iš savo bendraamžių išsiskyrė savo ūgiu (190 cm) ir žaidimu. Treneris jį pervedė į vyresniųjų sportininkų grupę.
„Tačiau joje nelabai pritapau, netgi norėjau mesti vandensvydį. Buvau nuėjęs į Vilniaus krepšinio mokyklą ir pusmetį lankiau krepšinį, sekėsi neblogai.
Mane susirado treneris Nerijus Papaurėlis ir įkalbėjo sugrįžti“, – prisiminė Mantas.
Dievaitis – Kobe Bryantas
M. Pelakausko talentas greitai atsiskleidė: žaidžiant jaunių grupėje su komandos draugu Dominyku Brekiu jie atstodavo pusę komandos.
Tačiau žaidėjo etalono, į kurį būtų galima lygiuotis, nebuvo nusižiūrėjęs.
Tiesa, atskirais momentais jam patikdavo Janas Bakulo. „Dievaitį turėjau, bet krepšinyje. Tai – Kobe Bryantas“, – sako.
2011-aisiais Mantas, atstovaudamas Vilniaus „VSM-Baltic Amadeus“ pirmą kartą tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu ir pergalių seriją tęsė iki 2019-ųjų, kai buvo buriamas pusiau profesionalus „Žaibas“.
„Buvo toks susitarimas, kad 2019-aisiais dar neišsibėgiosime iš savosios „Baltic Amadeus“ komandos, žaisime čempionate, o baigiamam burti „Žaibui“ atstovausime tarptautinėse varžybose.
Pažado laikėmės dviese su Rimantu Jakučiu ir tą sezoną, kaip ir žadėjome, žaidėme „Baltic Amadeus“ komandoje“, – paaiškino Mantas.
Nuo 2020 metų jis – jau Elektrėnų „Žaibo“, su kuriuo dukart tapo šalies čempionu, ir Lietuvos nacionalinės rinktinės kapitonas.
Kontroliuoja visą žaidimą
Mantą vandensvydyje labiausiai žavi sportinės kovos azartas, kuris yra kažkiek netgi agresyvesnis, bet ypač patrauklus.
Pastaruoju metu jis draugams daugiau skirsto kamuolius, o pagrindinė užduotis – kontroliuoti visą žaidimą.
„Tačiau jeigu reikia, tai ir komandą patempiu“, – šypteli kapitonas.
Mantui ypač įsiminė 2016 m. Europos čempionato atrankos varžybos Izraelyje su vietos rinktine, kurią nugalėjo 11:8.
„Buvo kažkas neįtikėtino, kad mes jau per pirmąsias antro turo rungtynes nugalėjome varžybų šeimininkus.
Gerai sužaidė visa komanda, buvo nemažai pasižymėjusiųjų. Visi prisidėjome prie tos pergalės, kuri buvo ypač smagi“, – pasidžiaugė Mantas.
Nėra rungtynių, per kurias jis nepasiektų įvarčių. Kas lemia tokį stabiliai gerą žaidimą? „Gal pats metimas atneša sėkmę, dabar man patikima mesti 5 m baudinius. Metams bėgant, labiau subrendau, nekamuoja įtampa“, – svarsto M.Pelakauskas.
Sportininkas puikiai žino, kad dabar ant jo, komandos kapitono, pečių gula didelė atsakomybė, jis turi būti pavyzdžiu kitiems, dešiniąją trenerio ranka.
Atėjo metas žengti į priekį
M. Pelakauskas baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas ir įgijo transporto inžinieriaus specialybę.
Porą metų jis dirbo „Ergo“ draudimo transporto priemonių žalų ekspertu, o dabar – laboratorijoje „Metralis“ bei LVSF generaliniu sekretoriumi. Darbas netrukdo rimtai treniruotis ir siekti užsibrėžtų tikslų, nors, kaip pats sako, viską suderinti yra ganėtinai sunku.
„Galvojau, kad federacijoje bus mažiau darbų, tačiau ypač daug popierizmo. Bet jeigu Anatolijus Asajavičius pakvietė dirbti savo komandoje, tai nenoriu trenerio nuvilti. Stengiuosi suspėti, yra dar kas man padeda. Sėdus į generalinio sekretoriaus kėdę, norėjosi atsinešti naujovių. Pasikalbėjus su suomiais, pagaliau įdiegėme elektroninę sistemą ruošiant varžybų protokolus, duomenų bazę apie žaidėjų statistinius duomenis. Per šiemetinį Lietuvos čempionatą tą sistemą pradėjome įvesti į kompiuterį ir pasaulinėje „Waterpolo“ sistemoje jau yra ir Lietuva.
Baigiame sukurti naują svetainę, jau yra paleista nauja jos platforma, kurioje bus galima susipažinti su visų Lietuvos vandensvydžio žaidėjų ir komandų statistika. Atėjo metas žengti į priekį“, – tikina Mantas.
Šeimos tradicija bus pratęsta
LVSF generalinis sekretorius su mėgstama sporto šaka žada draugauti ilgai, kol leis sveikata ir turės jėgų. Juolab kad dabar atėjo pati branda.
2019-aisiais jis atšoko vestuves, kuriose dalyvavo beveik visa „Žaibo“ komanda. Jaunavedžių bute Pilaitėje dabar jau krykštauja 10 mėnesių sūnus Nojus.
„Vandensvydžio tradicija šeimoje tikrai bus pratęsta: sūnus jau turi „Žaibo“ komandos nedidelę kepurytę ir maudymosi glaudes. Su juo draugauja visa komanda“, – džiaugsmu trykšta Mantas.
Jo didžiausia svajonė – patekti į Europos čempionatą ir susitikti su geriausiomis žemyno komandomis. Dideles viltis Mantas sieja ir su olimpinėmis žaidynėmis.
„Jei viskas taip eis į gerąją pusę, toliau kils mūsų meistriškumas, tai ką gali žinoti.
Turime puikų trenerį – Anatolijų Asajavičių, nesivaizduoju trenerio, su kuriuo būtų geresnis ryšys.
2019-aisiais Čekijoje per tarptautines 12 klubų varžybas užėmėme pirmą vietą, kai ankstesniais metais būdavome penkti-septinti.
Dabar vis norime vėl nuvažiuoti į tą turnyrą, bet visus planus griauna pandemija, gražios varžybos vis nukeliamos“, – sako Mantas.
Dabar iki rugpjūčio 2-osios „Žaibas“ ilsėsis, tačiau nuo vandens jos kapitonas nepabėga. Su šeima savaitgaliais jis stengiasi ištrūkti į pajūrį.
