Sausio 12 dieną 90 metų jubiliejų švenčia keturiskart Lietuvos vandensvydžio čempionas, pirmųjų dvejų SSRS tautų spartakiadų dalyvis, buvęs Lietuvos vandensvydžio federacijos pirmininkas vilnietis Leonas Klimavičius.
„Iki šių dienų dar važinėju mašina, kiekvieną rytą po 15-20 minučių atlieku mankštą, save po truputį palaužau.
Dalyvaudamas įvairiose sveikatingumo stovyklose, vis kažko išmokdavau, dabar labai naudingi gydytojų patarimai.
Su žmona važiuojame į Vingio parką ir ten neskubėdami nueiname po kokius porą kilometrų. Šilumine parko trasa, kuri sausa ir švari, vaikščiojame ir dabar, per sniegą nereikia klampoti.
Už tai, kad vis dar esu fiziškai aktyvus, esu dėkingas jaunystėje pamiltam vandensvydžiui. Nuo mažų dienų būdavau vis prie vandens, vaikystėje netgi skendau, bet, ačiū Dievui, likau gyvas“, – pasakoja L. Klimavičius.
Kaip dabar prisimenate savo jaunystę, kurios didžiąją dalį praleidote vandensvydyje?
Prisimenu labai puikiai, tai buvo gražus mano gyvenimo laikotarpis. Mokydamasis Vilniaus 1-ojoje berniukų vidurinėje mokykloje (dabar – Jėzuitų gimnazija) lankiau plaukimo treniruotes.
1950 metais dalyvavau Lietuvos moksleivių spartakiadoje.
Vandensvydį pradėjau žaisti 1953 metais, studijuodamas Kauno politechnikos institute.
Per instituto fizinio rengimo valandos į mane atkreipė dėmesį vandensvydžio žaidėjas ir treneris Kęstutis Šmitas.
Jis mane pakvietė ateiti į vandensvydžio treniruotę nedideliame Kūno kultūros instituto baseinėlyje. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Kodėl pasirinkote šią sporto šaką, kuri Lietuvoje nebuvo populiari?
Kadangi neblogai plaukiau krūtine, o kitas sportas man neegzistavo, tai su dideliu noru ir priėmiau aktyvaus jauno trenerio Kęstučio Šmito kvietimą.
Tada KPI buvo savotiška vandensvydininkų kalvė, čia studijavo geriausi Lietuvos to meto žaidėjai Eduardas Sprindys, Juozas Sukackas, Rimantas Tonkūnas, Kalikstas Vytautas Paulauskas, kiti. Vandensvydis man iš karto patiko.
Prisimenu, treniruodavomės 6 valandą ryto 12,5 m ilgio KKI baseine, sąlygos vandensvydžiui nebuvo geros. Džiaugdavomės, kad po pratybų baseine KPI trečiuosiuose rūmuose esančioje valgykloje mus pamalonindavo grietinės puodeliu ir bandele. Mums, studentams, tai buvo tikras rojus.
Vasarą treniruodavomės toje vietoje, kur dabar yra „Žalgirio“ arena. Ten stovėjo plokščiadugnis laivas – barža. Tame baseine, kuriame nebuvo srovės, mes ir žaidėme.
Vėliau Kauno politechnikumas pasistatė 25 m ilgio baseiną, kurį tuo laiku buvo galima vadinti rojumi.
Tačiau tame baseine vasarą vanduo nebuvo šildomas. Sušilti mums duodavo karštos kavos, bet būdavome taip sušalę, kad drebančiomis rankomis vos galėdavome išlaikyti puodelį.
Kai 1953 metais vandensvydis atsiskyrė nuo Plaukimo federacijos, Lietuvos čempionatą buvo nutarta rengti mažame Lampėdžių ežeriuke.
Iš Kauno iki Lampėdžių vartus, užsikabinę už jų, plukdėme Nemunu. Gyvenome pas bobutes ant šieno.
Ten pirmą kartą, atstovaudamas KPI, tapau Lietuvos čempionu, finaliniame turnyre tepraleidau 8 įvarčius.
Kaip sekėsi tobulėti?
Žaidžiau vartininko pozicijoje, kurią man pasiūlė treneris Kęstutis Šmitas, pastebėjęs gerą mano reakciją.
Kadangi plaukdavau krūtine, tai greitis buvo ne kažkoks, bet kojos buvo stiprios, aukštai šokdavau.
Vartininko pozicija man geriausi tiko ir jos nekeičiau per visą savo karjerą. Pavyko išvengti rimtų traumų.
Jau pačiais pirmaisiais metais buvai pakviestas į vandens sporto šakų treniruočių stovyklą Minske.
Vandensvydį žaidžiau lygiai 10 metų. Keturis kartus pavyko tapti Lietuvos čempionu (1953-1954 ir 1957 bei 1959 metais).
Atstovavau Lietuvai dvejose SSRS tautų spartakiadose 1956 ir 1959 metais.
Kai 1956 metais baigiau KPI, vienerius metus dirbau Daugėlių statybinių medžiagų kombinate meistru.
Besirengiant spartakiadai, kombinato direktorius manęs neišleido su Lietuvos rinktine vykti į stovyklą.
Išgelbėjo kauniečiai, kurie sudarė man galimybę dirbti Vandens ūkio projektavimo institute inžinieriumi Kaune.
I SSRS tautų spartakiadai Lietuvos vandensvydžio, plaukimo ir šuolių į vandenį rinktinės rengėsi Zarasuose.
Stovyklose vyravo labai gera draugiška atmosfera. Vadovaujami Stasio Krasausko, iš pratybų ežere grįždavome su dainomis.
Savo karjerą baigiau 1963 metais, žaisdamas Vilniaus komandoje.
Ar didžiavotės sportine apranga, kai ją užsivilkote pirmą kartą?
Ja negalėjau atsidžiaugti. Kai 1953-aisiais pirmą sykį vykau į SSRS pirmenybes Baku, mūsų KPI komandą papuošė šiltais „Žalgirio“ treningais.
Maskvoje turėjome pusę paros laiko, tai vaikščiojome po miestą su tais treningais.
Tačiau kai nuvykome į Baku, ten tvyrojo didžiulis karštis. Prakaitavome, tačiau jų nenusivilkome. Juk atstovavome geriausiai Lietuvos komandai, kone Lietuvos rinktinei.
Lietuvos rinktinės sportine apranga labai džiaugiausi ir per I SSRS tautų spartakiadą.
Kurio mūsų žaidėjo smūgius būdavo sunkiausiai atremti?
Galingai atakuodavo Stasys Krasauskas, apgaulingai smūgiuodavo Rimantas Tonkūnas, kuris žiūrėdavo į vieną pusę, o mesdavo į kitą.
Per savo karjerą daugiausiai įvarčių (12) praleidau per 1953 metų SSRS čempionato rungtynes su Maskvos dinamiečiais.
Pralaimėjome 2:12, o rungtynes reikėjo pralaimėti 8 įvarčiais ir tada būtume patekę į dešimtuką bei tęsę kovą dar vieno rato varžybose.
Kai kurie mūsų žaidėjai prieš rungtynes dar bandė kalbėtis, tartis su maskviečiais, bet ką ten prikalbėsi, kai esi silpnesnis.
Geriausias savo rungtynes sužaidžiau 1957 metais, kai Vilniuje vyko Pabaltijo spartakiada.
Atvirame baseine nugalėjome pajėgius baltarusius, berods 4:2. Tada spauda mums skyrė daug pagyrų, apie save perskaičiau, kad Klimavičius fenomenaliai laikė vartus.
Man ta diena buvo labai laiminga, nes sulaukiau dar ir kelis baudinius. Tokių laimingų dienų daug nebūna. Tas varžybas laimėjo estai, o mes buvome antri.
1963-1969 metais vadovavote Lietuvos vandensvydžio federacijai, kokie liko prisiminimai?
Prieš tai trejus metus (1956-1959 metais) buvau Kauno vandensvydžio federacijos pirmininkas. Tada dar ir pats aktyviai žaidžiau.
Kai padėjau vadovauti Lietuvos vandensvydžio federacijai, jau nežaidžiau, tik važinėdavau daugiausiai su Kauno komanda, kuri sudarė Lietuvos rinktinės pagrindą.
Tuo metu visas darbo krūvis tekdavo Sporto komiteto valstybiniam treneriui, kuriuo dirbo Vladas Kupstys.
Man tos pareigos nebuvo mielos, buvo daug biurokratizmo, kurio niekada nemėgau. Žymiai mieliau buvo žaisti.
Jau tada vykdavo principinės Kauno ir Vilniaus vandensvydininkų kovos, labai atsargiai reikėdavo elgtis su teisėjais, kuriuos skirdavome vadovauti toms rungtynėms.
Aš irgi aktyviai teisėjaudavau varžybose, Lietuvos čempionatuose, turėjau respublikinę kategoriją.
Teko teisėjauti III SSRS tautų spartakiadą. Teisėjavau iki 1963-iųjų, o po to išvykti teisėjauti trukdė darbas.
Esate kone vienmetis su Lietuvos vandensvydžiu, kuris praėjusiais metais šventė 90 metų jubiliejų, bet iškilmėse jūsų nematėme, kodėl?
Buvau gavęs kvietimą, bet buvau ką tik po operacijos ir negalėjau atvykti. Jaučiausi normaliai, bet žmona patarė jubiliejų geriau praleisti ir likti namie.
Labai džiaugiuosi, kad man buvo padovanota jubiliejaus proga išleista solidi knyga „Lietuvos vandensvydžio istorija. 90 metų“, kurioje ir man skirta nemažai vietos.
Malonu, kad susibūrė stiprus Elektrėnų „Žaibas“, kurį jau būtų galima vadinti profesionalia komanda.
Lietuvos vandensvydininkai dalyvauja Europos čempionatų atrankos varžybose, „Žaibas“ žaidžia Čempionų lygoje.
O mums didžiausias paskatinimas būdavo išvykos į Lenkiją. Prieš išvykdami į varžybas skambindavomės lenkams ir klausdavome, ką jiems atvežti. Jie dažniausiai prašydavo ikrų.
Kas iš to laikmečio vandensvydininkų dar gyvi, su kuo dabar palaikote ryšius?
Mano kartos vandensvydininkai, su kuriais žaidžiau, jau visi po žeme. Iš jaunesnės kartos žaidėjų pasikalbu su kauniečiu Jonu Čirūnu, vilniečiais Arvidu Ulevičiumi, Algimantu Mudėnu, Rolandu Vizgirda.
Kaip galvojate, ko šiandienos Lietuvos vandensvydininkai galėtų pasimokyti iš jūsų, vienų pirmųjų Lietuvos šios sporto šakos žaidėjų?
Darbštumo, užsispyrimo, draugiškumo. Vandensvydis mus taip suartino, kad netgi draugaudavome šeimomis.
Mus visose kelionėse lydėdavo daina, kuriomis visus užkrėsdavo balsingi komandos vyrai Stasys Krasauskas ir Juozas Sukackas. Tačiau dabar laikai jau kiti, niekas nedainuoja.
Marytė Marcinkevičiūtė
L.Klimavičius su dukra ir žmona. FOTO: asmeninis albumas