90 metų jubiliejų švenčiantis Leonas Klimavičius dėkingas vandensvydžiui už tai, kad iki šiol yra fiziškai aktyvus
Sausio 12 dieną 90 metų jubiliejų švenčia keturiskart Lietuvos vandensvydžio čempionas, pirmųjų dvejų SSRS tautų spartakiadų dalyvis, buvęs Lietuvos vandensvydžio federacijos pirmininkas vilnietis Leonas Klimavičius.
„Iki šių dienų dar važinėju mašina, kiekvieną rytą po 15-20 minučių atlieku mankštą, save po truputį palaužau.
Dalyvaudamas įvairiose sveikatingumo stovyklose, vis kažko išmokdavau, dabar labai naudingi gydytojų patarimai.
Su žmona važiuojame į Vingio parką ir ten neskubėdami nueiname po kokius porą kilometrų. Šilumine parko trasa, kuri sausa ir švari, vaikščiojame ir dabar, per sniegą nereikia klampoti.
Už tai, kad vis dar esu fiziškai aktyvus, esu dėkingas jaunystėje pamiltam vandensvydžiui. Nuo mažų dienų būdavau vis prie vandens, vaikystėje netgi skendau, bet, ačiū Dievui, likau gyvas“, – pasakoja L. Klimavičius.
Kaip dabar prisimenate savo jaunystę, kurios didžiąją dalį praleidote vandensvydyje?
Prisimenu labai puikiai, tai buvo gražus mano gyvenimo laikotarpis. Mokydamasis Vilniaus 1-ojoje berniukų vidurinėje mokykloje (dabar – Jėzuitų gimnazija) lankiau plaukimo treniruotes.
1950 metais dalyvavau Lietuvos moksleivių spartakiadoje.
Vandensvydį pradėjau žaisti 1953 metais, studijuodamas Kauno politechnikos institute.
Per instituto fizinio rengimo valandos į mane atkreipė dėmesį vandensvydžio žaidėjas ir treneris Kęstutis Šmitas.
Jis mane pakvietė ateiti į vandensvydžio treniruotę nedideliame Kūno kultūros instituto baseinėlyje. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Kodėl pasirinkote šią sporto šaką, kuri Lietuvoje nebuvo populiari?
Kadangi neblogai plaukiau krūtine, o kitas sportas man neegzistavo, tai su dideliu noru ir priėmiau aktyvaus jauno trenerio Kęstučio Šmito kvietimą.
Tada KPI buvo savotiška vandensvydininkų kalvė, čia studijavo geriausi Lietuvos to meto žaidėjai Eduardas Sprindys, Juozas Sukackas, Rimantas Tonkūnas, Kalikstas Vytautas Paulauskas, kiti. Vandensvydis man iš karto patiko.
Prisimenu, treniruodavomės 6 valandą ryto 12,5 m ilgio KKI baseine, sąlygos vandensvydžiui nebuvo geros. Džiaugdavomės, kad po pratybų baseine KPI trečiuosiuose rūmuose esančioje valgykloje mus pamalonindavo grietinės puodeliu ir bandele. Mums, studentams, tai buvo tikras rojus.
Vasarą treniruodavomės toje vietoje, kur dabar yra „Žalgirio“ arena. Ten stovėjo plokščiadugnis laivas – barža. Tame baseine, kuriame nebuvo srovės, mes ir žaidėme.
Vėliau Kauno politechnikumas pasistatė 25 m ilgio baseiną, kurį tuo laiku buvo galima vadinti rojumi.
Tačiau tame baseine vasarą vanduo nebuvo šildomas. Sušilti mums duodavo karštos kavos, bet būdavome taip sušalę, kad drebančiomis rankomis vos galėdavome išlaikyti puodelį.
Kai 1953 metais vandensvydis atsiskyrė nuo Plaukimo federacijos, Lietuvos čempionatą buvo nutarta rengti mažame Lampėdžių ežeriuke.
Iš Kauno iki Lampėdžių vartus, užsikabinę už jų, plukdėme Nemunu. Gyvenome pas bobutes ant šieno.
Ten pirmą kartą, atstovaudamas KPI, tapau Lietuvos čempionu, finaliniame turnyre tepraleidau 8 įvarčius.
Kaip sekėsi tobulėti?
Žaidžiau vartininko pozicijoje, kurią man pasiūlė treneris Kęstutis Šmitas, pastebėjęs gerą mano reakciją.
Kadangi plaukdavau krūtine, tai greitis buvo ne kažkoks, bet kojos buvo stiprios, aukštai šokdavau.
Vartininko pozicija man geriausi tiko ir jos nekeičiau per visą savo karjerą. Pavyko išvengti rimtų traumų.
Jau pačiais pirmaisiais metais buvai pakviestas į vandens sporto šakų treniruočių stovyklą Minske.
Vandensvydį žaidžiau lygiai 10 metų. Keturis kartus pavyko tapti Lietuvos čempionu (1953-1954 ir 1957 bei 1959 metais).
Atstovavau Lietuvai dvejose SSRS tautų spartakiadose 1956 ir 1959 metais.
Kai 1956 metais baigiau KPI, vienerius metus dirbau Daugėlių statybinių medžiagų kombinate meistru.
Besirengiant spartakiadai, kombinato direktorius manęs neišleido su Lietuvos rinktine vykti į stovyklą.
Išgelbėjo kauniečiai, kurie sudarė man galimybę dirbti Vandens ūkio projektavimo institute inžinieriumi Kaune.
I SSRS tautų spartakiadai Lietuvos vandensvydžio, plaukimo ir šuolių į vandenį rinktinės rengėsi Zarasuose.
Stovyklose vyravo labai gera draugiška atmosfera. Vadovaujami Stasio Krasausko, iš pratybų ežere grįždavome su dainomis.
Savo karjerą baigiau 1963 metais, žaisdamas Vilniaus komandoje.
Ar didžiavotės sportine apranga, kai ją užsivilkote pirmą kartą?
Ja negalėjau atsidžiaugti. Kai 1953-aisiais pirmą sykį vykau į SSRS pirmenybes Baku, mūsų KPI komandą papuošė šiltais „Žalgirio“ treningais.
Maskvoje turėjome pusę paros laiko, tai vaikščiojome po miestą su tais treningais.
Tačiau kai nuvykome į Baku, ten tvyrojo didžiulis karštis. Prakaitavome, tačiau jų nenusivilkome. Juk atstovavome geriausiai Lietuvos komandai, kone Lietuvos rinktinei.
Lietuvos rinktinės sportine apranga labai džiaugiausi ir per I SSRS tautų spartakiadą.
Kurio mūsų žaidėjo smūgius būdavo sunkiausiai atremti?
Galingai atakuodavo Stasys Krasauskas, apgaulingai smūgiuodavo Rimantas Tonkūnas, kuris žiūrėdavo į vieną pusę, o mesdavo į kitą.
Per savo karjerą daugiausiai įvarčių (12) praleidau per 1953 metų SSRS čempionato rungtynes su Maskvos dinamiečiais.
Pralaimėjome 2:12, o rungtynes reikėjo pralaimėti 8 įvarčiais ir tada būtume patekę į dešimtuką bei tęsę kovą dar vieno rato varžybose.
Kai kurie mūsų žaidėjai prieš rungtynes dar bandė kalbėtis, tartis su maskviečiais, bet ką ten prikalbėsi, kai esi silpnesnis.
Geriausias savo rungtynes sužaidžiau 1957 metais, kai Vilniuje vyko Pabaltijo spartakiada.
Atvirame baseine nugalėjome pajėgius baltarusius, berods 4:2. Tada spauda mums skyrė daug pagyrų, apie save perskaičiau, kad Klimavičius fenomenaliai laikė vartus.
Man ta diena buvo labai laiminga, nes sulaukiau dar ir kelis baudinius. Tokių laimingų dienų daug nebūna. Tas varžybas laimėjo estai, o mes buvome antri.
1963-1969 metais vadovavote Lietuvos vandensvydžio federacijai, kokie liko prisiminimai?
Prieš tai trejus metus (1956-1959 metais) buvau Kauno vandensvydžio federacijos pirmininkas. Tada dar ir pats aktyviai žaidžiau.
Kai padėjau vadovauti Lietuvos vandensvydžio federacijai, jau nežaidžiau, tik važinėdavau daugiausiai su Kauno komanda, kuri sudarė Lietuvos rinktinės pagrindą.
Tuo metu visas darbo krūvis tekdavo Sporto komiteto valstybiniam treneriui, kuriuo dirbo Vladas Kupstys.
Man tos pareigos nebuvo mielos, buvo daug biurokratizmo, kurio niekada nemėgau. Žymiai mieliau buvo žaisti.
Jau tada vykdavo principinės Kauno ir Vilniaus vandensvydininkų kovos, labai atsargiai reikėdavo elgtis su teisėjais, kuriuos skirdavome vadovauti toms rungtynėms.
Aš irgi aktyviai teisėjaudavau varžybose, Lietuvos čempionatuose, turėjau respublikinę kategoriją.
Teko teisėjauti III SSRS tautų spartakiadą. Teisėjavau iki 1963-iųjų, o po to išvykti teisėjauti trukdė darbas.
Esate kone vienmetis su Lietuvos vandensvydžiu, kuris praėjusiais metais šventė 90 metų jubiliejų, bet iškilmėse jūsų nematėme, kodėl?
Buvau gavęs kvietimą, bet buvau ką tik po operacijos ir negalėjau atvykti. Jaučiausi normaliai, bet žmona patarė jubiliejų geriau praleisti ir likti namie.
Labai džiaugiuosi, kad man buvo padovanota jubiliejaus proga išleista solidi knyga „Lietuvos vandensvydžio istorija. 90 metų“, kurioje ir man skirta nemažai vietos.
Malonu, kad susibūrė stiprus Elektrėnų „Žaibas“, kurį jau būtų galima vadinti profesionalia komanda.
Lietuvos vandensvydininkai dalyvauja Europos čempionatų atrankos varžybose, „Žaibas“ žaidžia Čempionų lygoje.
O mums didžiausias paskatinimas būdavo išvykos į Lenkiją. Prieš išvykdami į varžybas skambindavomės lenkams ir klausdavome, ką jiems atvežti. Jie dažniausiai prašydavo ikrų.
Kas iš to laikmečio vandensvydininkų dar gyvi, su kuo dabar palaikote ryšius?
Mano kartos vandensvydininkai, su kuriais žaidžiau, jau visi po žeme. Iš jaunesnės kartos žaidėjų pasikalbu su kauniečiu Jonu Čirūnu, vilniečiais Arvidu Ulevičiumi, Algimantu Mudėnu, Rolandu Vizgirda.
Kaip galvojate, ko šiandienos Lietuvos vandensvydininkai galėtų pasimokyti iš jūsų, vienų pirmųjų Lietuvos šios sporto šakos žaidėjų?
Darbštumo, užsispyrimo, draugiškumo. Vandensvydis mus taip suartino, kad netgi draugaudavome šeimomis.
Mus visose kelionėse lydėdavo daina, kuriomis visus užkrėsdavo balsingi komandos vyrai Stasys Krasauskas ir Juozas Sukackas. Tačiau dabar laikai jau kiti, niekas nedainuoja.
Marytė Marcinkevičiūtė
L.Klimavičius su dukra ir žmona. FOTO: asmeninis albumas
Šiaurės Šalių ČEMPIONATAS
Jau šį penktadienį lapkričio 25 dieną Alytuje, Lietuvos U-15 ir U-17 rinktinės pradeda kovas Šiaurės šalių čempionate. Atvykite palaikyti ! 
Žalgirio taurė 2022
1 VIETA - ELEKTRĖNŲ SSC
2 VIETA - VILNIAUS SOSTINĖS SPORTO CENTRAS
3 VIETA - KAUNO PM
4 VIETA - U-17 RINKTINĖ
Vilniaus vandensvydininkai laimėjo Lietuvos jaunimo čempionatą
Alytuje baigėsi Lietuvos jaunimo (iki 18 metų) vandensvydžio čempionato kovos. Keturios komandos – Kauno „Plaukimo mokykla“, Elektrėnų „Savivaldybės sporto centras“, Vilniaus „Sostinės sporto centras“ ir Alytaus „Sporto ir rekreacijos centras“ rungtyniavo rato sistema.
Pirmą dieną atkakliai vyko rungtynės tarp Kauno ir Elektrėnų komandų. Po pirmo kėlinio rezultatas buvo lygus-2:2, po antrojo minimalią persvarą turėjo elektrėniškiai-6:5. Trečiajame ketvirtyje Elektrėnų komanda kontroliavo rungtynes, o ketvirtajame padidino persvarą ir laimėjo rezultatu 13:8. Keturis įvarčius nugalėtojams pelnė Agnius Liupševičius, tris – Artiomas Citovičius, Kauno komandoje po du karus pasižymėjo trys žaidėjai – Mantvydas Steponavičius, Tadas Bliujus ir Vladislavas Nesteras.
Antrose rungtynėse intrigos nebuvo – Vilniaus komanda net 29:0 sutriuškino baseino šeimininkus, Alytaus vandensvydininkus.
Antrą dieną kovos laukta rungtynėse tarp sostinės ir Elektrėnų komandų. Vilniečiai susikaupę pradėjo rungtynes ir atitrūko – 3:0, nedidelė persvara laikėsi iki trečio kėlinio (6:3). Antroje rungtynių pusėje elektrėniškiams pasižymėti nepavyko, o Vilniaus komanda rezultatyviai kontratakavo ir užbaigė rungtynes pirmaudami 12:3.
„Žaidėjams kėlėme užduotį patikimai sužaisti gynyboje, pavyko uždengti varžovų lyderius – A. Citovičių ir A. Liupševičių, jie įvarčių nepelnė. Jau nuo pradžių pavyko kelios kontratakos, elektrėniškiai „nesugaudė“ mūsų puolėjo Patryko Pašuko, kuris pasižymėjo net septynis kartus”, – po rungtynių sakė vilniečių treneris Nerijus Papaurėlis. Kauno komanda neturėjo problemų su alytiškiais – 21:3.
Trečios čempionato dienos pirmose rungtynėse jaunieji alytiškiai du kėlinius kovojo su Elektrėnų komanda (3:6), tačiau vėliau elektrėniškių persvara išaugo. Galutinis rezultatas – 13:5.
Prieš Vilniaus ir Kauno komandų rungtynes, kauniečiai turėjo teorinių galimybių užimti antrą ar netgi pirmą vietą, tačiau dar neprasidėjus paskutinėms rungtynėms, įvyko keistokas dalykas – varžybų organizatoriai apdovanojo sidabro medaliais Elektrėnų komandą.
„Toks įvykis galėjo demotyvuoti kauniečius. Jie gana vangiai pradėjo rungtynes, mes vėl patikimai gynėmės, po dviejų kėlinių pirmavome 6:1. Vėliau žaidimas tapo greitesnis, matėme daug gražių atakų ir įvarčių“, – rungtynes komentavo Nerijus Papaurėlis.
Galutinis rezultatas – 16:5 – Vilniaus komandos naudai. Patrykas Pašukas vėl pasižymėjo septynis kartus, trys įvarčiai – komandos kapitono Juro Ulindos sąskaitoje, du įvarčius pelnė Simone Calabrese. Kauno „PM“ komandoje po du įvarčius įmetė Deividas Švenčionis ir Mantvydas Steponavičius.
Vilniaus komanda Lietuvos jaunimo čempionate nugalėjo po penkerių metų pertraukos. Antroje vietoje liko Elektrėnų jaunimas, treti – kauniečiai. Rezultatyviausio žaidėjo prizas atiteko Patrykui Pašukui (SSC), pelniusiam 21 įvartį. Vilniečio komandos draugui Vadimui Ilčenko įteiktas geriausio vartininko prizas, o naudingiausiu žaidėju pripažintas Lukas Andrejaitis (ESSC).
„Kruopščiai ruošėmės čempionatui, treniravomės beveik visą vasarą, dalyvavome turnyre Vengrijoje, stengėmės komandai sudaryti geresnes sąlygas treniruotėse, gal kiek kitų amžiaus grupių sąskaita, nes vietos ir laiko visų Vilniaus komandų treniruotėms Fabijoniškių baseine labai trūksta. Pagrindiniai žaidėjai jau visai neprastai rungtyniauja ir suaugusių varžybose. Pergalė pelnyta, sveikinu žaidėjus. Sezonas įsibėgėja, dar šį mėnesį vyks Lietuvos taurės turnyras, o Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinės mėnesio pabaigoje kovos Šiaurės šalių čempionate Alytuje,“ – sakė čempionų treneris Nerijus Papaurėlis.
Lietuvos vandensvydininkams – Europos Sąjungos tautų taurės turnyro bronza
Brno (Čekija) tris dienas vyko Europos Sąjungos tautų taurės vyrų vandensvydžio turnyras, kuriame sėkmingai pasirodė Lietuvos rinktinė. Turnyre, kuriame žaidė ne tik Europos Sąjungos šalių rinktinės, lietuviai startavo triuškinančia pergale 27:4 prieš Liuksemburgą. Vėliau B grupėje lietuviai po įtemptos kovos 12:14 nusileido portugalams. Likus žaisti pustrečios minutės lietuviai dar pirmavo (12:11), bet tada praleido 3 įvarčius paeiliui. Vėliau lietuviai 16:8 nugalėjo švedus ir 14:4 – čekus. Grupėje mūsiškiai užėmė antrą vietą ir pateko į mažąjį turnyro finalą. Kovoje dėl bronzos lietuviai 17:13 įveikė baskų rinktinę – „Euskal Selekzioa“. Tuo tarpu didžiajame finale JAV rinktinė 12:8 nugalėjo Portugaliją. Mažojo finalo vaizdo įrašas: Lietuvos rinktinėje rezultatyviausias buvo Julius Goštautas, kuris per visą čempionatą pelnė 20 įvarčių. Volodymyras Voitenko pridėjo 18 įvarčių, Danielius Vitkauskas – 14, Aurimas Jonkus – 11, o kiti žaidėjai pasižymėjo mažiau nei po 6 kartus.
Visą straipsnį galite rasti https://www.sportas.lt/naujiena/458433/lietuvos-vandensvydininkams-europos-sajungos-tautu-taures-turnyro-bronza
Legendinis Lietuvos vandensvydininkas Viktoras Snieška: „Tais laikais kelionė į užsienį buvo kaip premija už metų darbą“
Buvusiam ilgamečiam Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonui kauniečiui Viktorui Snieškai birželio 8 dieną sukanka 75-eri.
Jo treneris Jonas Čirūnas apie šį aukštaūgį (189 cm) savo auklėtinį sako, kad niekas taip ramiai, apgalvotai nežaidė kaip Viktoras – dažniausiai pats sukurdavo puikias progas įvarčiams pasiekti ir visus džiugino dideliu meistriškumu.
„Vandensvydis man buvo likimo nulemta ir tinkamiausia sporto šaka. Žmona manęs klausinėdavo, kaip galiu dirbti eilę metų be atostogų.
Atsakydavau, kad man žaidybinė treniruotė – kaip savaitė atostogų“, – dabar sako įžymusis vandensvydininkas.
Kaip jaučiatės, sulaukęs 75 metų jubiliejaus?
Kaip sakoma, ačiū Dievui, jaučiuosi santykinai gerai. Dieta, asmeninė mankšta ir maisto papildai padėjo išbristi iš stuburo ir sąnarių ligų.
Planų daug, tik greitis jau ne tas. Ir toliau, nuo 1995-ųjų vadovauju Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tidlo“.
Šiuo metu versle daug iššūkių dėl karo Ukrainoje ir santykių su Kinija, dirbti nėra lengva.
Kaip vertinate savo metus? Kiek iš jų atidavėte vandensvydžiui, ko jus išmokė ši sporto šaka?
Jei nesportuočiau, tai gyvenimo kokybė būtų žymiai blogesnė, nes nuo mažens buvau silpnos sveikatos, linkęs į tuberkuliozę.
Žmona manęs klausinėdavo, kaip galiu dirbti tiek metų be atostogų. Atsakydavau, kad man žaidybinė treniruotė – kaip savaitė atostogų.
Nebuvau stipruolis, lengvosios atletikos rezultatai prasti. Užsispyrimu ištreniravau ištvermę.
Vandensvydis man buvo likimo nulemta ir tinkamiausia sporto šaka. Nuo vienuolikos pradėjau lankyti plaukimą.
Verkiau, kai mama vietoj treniruotės norėjo nuvesti batų pirkti. Po metų pirmasis mano treneris Aleksandras Urbonas išvažiavo į Vilnių ir mus perėmė vienas geriausių jaunių vandensvydžio trenerių – Šarūnas Jakševičius.
Jis išmokė plaukti visais būdais, vandensvydžio technikos elementų, logiškai išaiškino taktikos principus.
Lankant vienuoliktą klasę ir dėl ligos išėjus mano pirmajam treneriui Jakševičiui, toliau mano meistriškumas augo treniruojant Algimantui Babavičiui vyresniajam ir Jonui Čirūnui.
Aukšto meistriškumo sportas reikalauja daug ko atsisakyti. Jis išmokė laikytis režimo, mobilizuotis užduotims ir išugdė ištvermę joms įgyvendinti.
Esate vienas Lietuvos vandensvydžio rekordininkų: 15 kartų Lietuvos čempionas (1966-1984 m) .) ir daugkartinis prizininkas, penkių Lietuvos spartakiadų (1967 m., 1971 m., 1975 m., 1979 m., 1983 m.) čempionas. Visus apdovanojimus tikriausiai sunku ir sutalpinti į sekciją?
Tikrai didelė gyvenimo dalis skirta vandensvydžiui. Malonu viską prisiminti. Taurių, medalių, atminimo prizų susikaupė apie pusę šimto.
Kol aktyviai sportavau, visi apdovanojimai turėjo garbingą vietą sekcijoje, o vėliau keliavo į sandėliuką, dar vėliau – į garažą, iš kurio daugelį jų pasiskolino ilgapirščiai.
Sulaukęs 60 metų, pradėjau dalyvauti plaukimo veteranų varžybose. Per metus surinkau daug įvairių trofėjų, taurių, medalių ir prizų – tiek, kiek per visą vandensvydžio karjerą.
Šiuo metu apie 200 apdovanojimų eksponuoju darbovietėje, kur yra daugiau besidominčių.
2009 metais sukėliau sąmyšį tarp plaukimo senjorų, nes pagal tuometinius pirmųjų „Grand Prix“ varžybų nuostatus, apimančius trejas plaukimo varžybas atviruose vandens telkiniuose, taip vadinamų maratonų, galutinėje įskaitoje buvau antras, aplenkęs daugelį žymių plaukikų.
Ar ir dabar dar vis plaukiojate?
Plaukimo nemečiau, bet dėl stuburo ir sąnarių problemų trejus metus negalėjau sportuoti. Padaryta pertrauka atsiliepė rezultatams.
Pernai lapkričio mėnesį jau dalyvavau atvirose Lietuvos senjorų plaukimo pirmenybėse.
Smagiausia, kad vėl galiu sportuoti. O sportinę formą palaikau rytine mankšta ir viena- dviem plaukimo treniruotėmis per savaitę.
1972-1979-aisiais buvote Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas, ėjote atsakingas pareigas, su kuriais žaidėjais iki šiol vis dar palaikote draugiškus ryšius?
Visada malonu susitikti su savo kovų bendražygiais. Šiuo metu artimiausi kontaktai yra su Valerijumi Cariovu, Rimantu Dromantu, Algirdu Statkevičiumi, Remigijumi Barzdaičiu ir Vitalijumi Alekperliu.
Gimėte ne geriausiu metu, sovietmečiu, dažniausiai rungtyniaudavote namie, į tarptautinius turnyrus išvykdavote tik retkarčiais. Kaip jus veikė ta geležinė uždanga?
Kelionė į demokratinį užsienį tais laikais buvo kaip premija už metų darbą.
Puikiai atsimenu savo pirmąją kelionę į VDR. Oficialiai keitė 10 rublių. Teko vežtis kavos, ikrų, cigarečių, kad pardavęs galėčiau ką nors parsivežti sau ir šeimai.
Bendradarbiai laukdavo suvenyrų. Teko daug ką išbandyti. Kadangi žygeivių (krašto pažinimo turizmo) ir Eucharistijos bičiulių veikloje padėjau platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, buvau KGB akiratyje ir ne visada išleisdavo išvažiuoti.
Norint išvažiuoti leidimui reikėdavo gauti, pavyzdžiui, Konstravimo biuro, Konstravimo biuro komjaunimo organizacijos, Kauno radijo gamyklos komjaunimo ir Kauno Leninio rajono komjaunimo komiteto charakteristikas ir dar visko daugiau.
Laikas pasirenka mus, bet ne mes laiką. Kiekvienas laikas yra mums skirtas ir jį reikia išnaudoti kuo geriau.
Sudarykite savo kartos simbolinę Lietuvos rinktinę?
Lai neužpyksta tie, kurių nepaminėsiu. Per savo karjerą turėjau daug kolegų vandenyje ir pasakyti, kuris žaidėjas buvo vertingesnis, nėra taip paprasta.
Mano sąrašas būtų truputį platesnis: Vitalijus Alekperlis, Zigmantas Urbaševičius, Algimantas Kubilius, Anvaras Fakurdinovas, Vidmantas Kasperaitis, Algirdas Statkevičius, Valerijus Cariovas, Alvydas Vasiliauskas, Remigijus Barzdaitis, Vidmantas Leonas, Elmaras Orlovas, Mykolas Sugintas, Artūras Radzevičius, Romualdas Grockis, Vykintas Šuksteris, Aleksandras Kapranovas.
Ar sekate šiandienos Lietuvos vandensvydininkų pasirodymus ir kaip juos vertinate?
Seku internete, dažniausiai buvusio ilgamečio Lietuvos vandensvydžio federacijos generalinio sekretoriaus Rolando Vizgirdos dėka.
Malonu, kad kryptingai dirbama ir rezultatai gerėja. Linkiu jaunimui ir toliau tobulėti, pasiekti kuo reikšmingesnių pergalių.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Su Vokietija atsisveikinančiam Lietuvos vandensvydininkui – Bundeslygos bronza
Vokiečių ASC „Duisburg” svetainė pranešė, kad nuo 2016 metų klube rungtyniavęs Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas Janas Bakulo palieka komandą ir grįš į Lietuvą.
J. Bakulo planuoja tęsti karjerą Lietuvoje ir rūpintis savo verslu.
Šį sezoną 31-erių vilnietis iškovojo Bundeslygos bronzą. Lemiamose rungtynėse „Duisburg” 13:8 įveikė varžovus iš „SV Liudwigsburg“.
J. Bakulo per šias rungtynes pelnė 2 įvarčius.
Ketvirtą kartą Lietuvos vandensvydžio čempionu tapusio Elektrėnų „Žaibo“ pergalių šaltinis – komandinis žaidimas
Lietuvos vandensvydžio čempionu ketvirtą kartą iš eilės tapo Elektrėnų VK „Žaibas“.
Finaliniame turnyre Alytuje mače dėl aukso elektrėniškiai du kartus – 21:6 (7:1, 5:1, 3:2, 6:2) ir 17:9 (5:2, 6:1, 4:1, 2:5) – nugalėjo Vilniaus „Baltic Amadeus“ .
Aukso medalius pelnė: Skirmantas Motuzas, Aleksejus Kuzmenka, Jurijus Galinokas, Julius Goštautas, Rimantas Jakutis, Pijus Vadvilavičius, Aurimas Jonkus, Mantas Pelakauskas, Volodymyras Voitenka, Dominykas Gervickas, Konstantinas Kovalevskis, Viktoras Ivanovas, Artūras Citovičius (treneris Anatalijus Asajavičius).
Sidabro medaliai, kaip ir praėjusiais metais, įteikti„Baltic Amadeus“ (treneriai Nerijus Papaurėlis ir Tadeušas Pašukas).
Bronzos medaliais pasipuošė Elektrėnų savivaldybės SC (treneris Antonas Sugoniakas).
Mažajame finale elektrėniškiai du kartus – 14:12 (3:2, 6:0, 4:4, 1:6) ir 16:9 (6:0, 4:1, 3:3, 3:5) – nugalėjo Kauno plaukimo mokyklą.
Naudingiausiu finalinio turnyro žaidėju pripažintas Blagoje Ivovičius (Elektrėnų SSC), geriausiu vartininku – S. Motuzas („Žaibas“), o rezultatyviausias žaidėjas – Alberto Espanolas ( „Baltic Amadeus“; 10 įvarčių).
Visi įgijo patirties
Šiemetinis čempionatas buvo naudingas visiems: ir žaidėjams, ir treneriams, ir varžybų teisėjams.
Visus finalinius susitikimus Alytuje stebėję vietos Vandensvydžio sporto Ir rekreacijos klubo „Dzūkijos vandenis“ treneriai tėvas ir sūnus Artūras ir Tomas Vainikoniai džiaugėsi, kad jų auklėtiniai, pas juos nuo mažens pradėję savo karjeras, dabar pelnė medalių: čempionu tapo „Žaibui“ atstovavęs P. Vadvilavičius, o vicečempionu – „Baltic Amadeus“ vartininkas Dominykas Kerevičius.
„Mes juos mokėme vandensvydžio abėcėlės, o dabar Pijus jau atstovauja Lietuvos nacionalinei rinktinei, Dominykas Vilniaus universitete studijuoja mediciną ir puikiai derina mokslą su sportu. Čempionate buvę mano auklėtiniai žaidė sėkmingai ir man suteikė daug džiaugsmo akimirkų“, – kalbėjo A. Vainikonis.
Finaliniame turnyre teisėjavo patyręs tarptautinės kategorijos arbitras iš Sakartvelo Levanas Berišvilis, teisėjaujantis pasaulio čempionatuose, Europos šalių čempionų lygoje. Dar vienam kviestam teisėjui iš Sakartvelo nebuvo leista skristi į Lietuvą.
Tarptautinės kategorijos arbitrams vilniečiams Tomui Kašėtai ir Povilui Sriubui bei kauniečiui Sauliui Andrašiūnui buvo nemažas iššūkis teisėjauti aikštėje su patyrusiu svečiu.
Po kiekvienų rungtynių jie su L. Berišviliu aptarinėjo sudėtingas žaidimo situacijas, diskutavo tarpusavyje, dalijosi įžvalgomis.
Daug patirties įgijo jauniausias čempionato medalininkas, 15-metis „Baltic Amadeus“ žaidėjas Patrykas Pašukas, Vilniaus Vladislavo Sirokomlės gimnazijos aštuntokas.
Smagią ranką turintis ir greitas plaukimo takelyje Patrykas pasiekė ir gražių įvarčių, kuriais stebėjosi netgi jo tėvas, „Baltic Aadeus“ treneris T. Pašukas.
„Man patinka žaisti su vyrais, gaunu daug patirties, esu kviečiams į įvairių amžiaus grupių Lietuvos rinktines. Ypač sunku buvo žaisti su „Žaibu“, kurio sportininkai už mane 10-15 metų vyresni ir daug stipresni.
Lietuvos jaunimo rinktinėje žaidžiu su žaibiečiu Dominyku Gervicku, jis man labai patinka, greitas žaidėjas.
Iš čempionų komandos dar patinka Viktoras Ivanovas, kuris imponuoja savo žaidimo stiliumi ir ramybe aikštėje“, – mintimis pasidalijo P. Pašukas. Per antrąsias finalines rungtynes su „Žaibu“ jam netgi buvo patikėta realizuoti baudinį, tai jis sėkmingai padarė.
Intrigos nebuvo
Didžiajame finale tarp pagrindinių varžovų „Žaibo“ ir „Baltic Amadeus“ komandų intrigos nebuvo.
Per pirmąsias rungtynes nebuvo vilniečių atakų lyderio, legionieriaus ispano Alberto Espanolo, kuris turėjo grįžti į Tenerifę. Jis – dvylika kartų Ispanijos čempionas, 2009 metų pasaulio vicečempionas, 2014 metų Eurolygos ir LEN supertaurės laimėtojas, 2017 metų Graikijos čempionas.
Ispanas pasikvietė „Baltic Amadeus“ 15-mečius žaidėjus birželio 8-16 dienomis atvykti į Tenerifę, kur jis treniruoja vaikus ir pirmą kartą rengs tarptautinį turnyrą, dalyvaujant Ispanijos, Italijos, Vengrijos ir Lietuvos komandoms.
Per pirmąsias rungtynes su vilniečiais „Žaibo“ komandoje rezultatyviausiai žaidė J. Goštautas ir V. Ivanovas, pasiekę po 4 įvarčius, o „Baltic Amadeus“ – Christopheris Vangas (3).
Per antrąsias rungtynes „Žaibui“ daugiausiai įvarčių pelnė A. Kuzmenka (5) ir M. Pelakauskas (4), o „Baltic Amadeus“ – D. Tomaševskis (3) ir T. Pašukas (2).
„Žaibo“ kapitonas R. Jakutis: „Yra kur tobulėti“
Po paskutinių rungtynių „Žaibo“ komandos kapitonas R.Jakutis, su draugais pasidžiaugęs pergale, įvertino čempionatą: „Įdomesnės kovos vyko tarp trijų komandų, kurios pretendavo laimėti sidabro ir bronzos medalius. Tai – Vilniaus „Baltic Amadeus“, Elektrėnų SSC ir Kauno plaukimo mokyklos ekipos.
Mūsų „Žaibo“ komanda buvo ryški favoritė, tačiau kiekvienų rungtynių nepradedame taip galvodami.
Tada rungtynių rezultatas būna 0:0 ir mums tą pranašumą reikia įrodyti. Tikrai nevaikštome iškėlę galvų, patys matome, jog darome klaidų, yra kur tobulėti.
Stokojame gerų rungtynių, jų paskutiniąsias žaidėme Maltoje per Europos čempionato atrankos turnyrą.
Čempionatą labai pagyveno legionieriai, su jais buvo įdomiau žaisti. Jų vandensvydžio mokykla kita, kitokias patirtis ir tai puošė Lietuvos čempionatą.“
Kuris legionierių darė didžiausią įspūdį?
Iš kiekvieno galima kažko pasimokyti, nes jie visi žaidė gerose komandose, kur tose šalyse vandensvydis yra sporto šaka Nr.1.
Tai – Juodkalnijos, Serbijos, Italijos, Ispanijos ir kitos komandos. Sukauptą didelę legionierių patirtį labai vertiname.
Tikiuosi, kad ir kitų metų Lietuvos šalies čempionate ši graži tradicija bus tęsiama, bus kviečiami legionieriai, kurie prisidės prie mūsų vandensvydžio lygio kėlimo.
Esate pusiau profesionalai, ar jums čempionate įdomu žaisti su mėgėjų komandomis?
Jau minėjau, kad į kiekvieną varžovą žiūrime rimtai. Per kiekvienas rungtynes stengiamės gerinti savo veiksmus aikštėje, ruošiamės tarptautiniams turnyrams.
Man asmeniškai įdomu žaisti su kiekviena komanda, iš kiekvienų rungtynių galima kažką pasimokyti, mums jos visos yra naudingos.
Kadangi tų rungtynių mažai, tai į kiekvienas jų ateiname kaip į šventę.
Gal jūsų komandoje buvo žaidėjas, kuris atsiskleidė šiemetiniame čempionate?
Mūsų stiprybė – komandinis žaidimas, neišryškiname kurio nors vieno žaidėjo nuopelnų.
Kiekvienas žaidėjas mums yra svarbus. Per rungtynes visada ieškome optimaliausio žaidimo modelio.
Kuris didžiojo finalo rungtynes su „Baltic Amadeus“ sužaidėte geriau?
Pagal rezultatą – antrąsias. Tačiau nugalėtojų niekas neteisia, pergalė yra pergalė.
Kauniečius persekiojo traumos
Atkakli žadėjo būti kova dėl bronzos medalių tarp Elektrėnų SSC ir Kauno plaukimo mokyklos.
Jauną Kauno plaukimo mokyklos komandą, žaidusią be legionierių, šiemet persekiojo traumos.
Prieš pat finalinį turnyrą per paskutiniąją treniruotę rankos pirštus dar susižeidė ir vartininkas Justas Balčikonis.
Keturi kauniečiai Žygimantas Skučas, Danielius Vitkauskas, Deividas Belousovas ir J. Balčikonis šiemet baigia gimnazijas ir jie pagrindinį dėmesį skyrė mokslui, treniravosi tik palaikydami savo sportinę formą.
Nors komandai nepavyko laimėti medalių, tačiau treneris Rimvydas Šimanskas gyrė savo auklėtinius: jie žaidė finaliniame turnyre ir įvykdė keliamas užduotis.
Per pirmąsias mažojo finalo rungtynes tarp Elektrėnų SSC ir Kauno plaukimo mokyklos nesulaikomas buvo elektrėniškis Agnius Liupševičius, pelnęs net 6 įvarčius.
Kauniečiams po 3 įvarčius pasiekė Deividas Švenčionis, Ž. Skučas ir Gvidas Zurza.
Per antrąsias rungtynes Elektrėnų komandai po 4 įvarčius pelnė Sergejus Lobovas ir G. Liupševičius, o Kaunui – G. Zurza (3).
Dvimetrinis kalvis nesensta
Bronzinėje elektrėniškių komandoje žaidė ir vyriausias čempionato žaidėjas, atletiškasis 47 metų kalvis Selestinas Zabilavičius, kuris vandensvydį žaidžia nuo 11 metų ir turi sukaupęs gausią Lietuvos čempionatų medalių kolekciją.
„Šiemet pelnyti mūsų bronzos medaliai – geriau negu nieko. Puikiai žaidė mūsų legionieriai, iš kurių buvo galima daug ko pasimokyti.
Nesu toks pajėgus kaip ankstesniais metais, todėl su jaunimu nebuvo lengva kovoti.
Tačiau džiaugiuosi, kad kažkiek galėjau pagelbėti mūsų geriausiems žaidėjams ir jie truputį pailsėjo.
Gynyboje jaunimui meistriškumu dar nenusileidžiu, bet plaukiant jam pralaimiu.
Turiu pakankamai kalvystės darbų, įgyvendinamas vienas didelis projektas, todėl tik spėk suktis ir turėk sveikatos.
Tačiau vieną kartą per savaitę stengiuosi nuvažiuoti į Elektrėnus pažaisti vandensvydžio, kuris man yra didelė atgaiva po sunkių darbų.
Gyvenu Vilniaus rajone, Ąžuolinės kaime. Ten ir mano dirbtuvės. Turiu įsirengęs skersinį, kiekvieną rytą ant jo pasimankštinu, esu fiziškai aktyvus“, – sakė S. Zabilavičius.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Europos tautų taurės turnyre – istorinis jaunųjų Lietuvos vandensvydininkų sidabras
Brno (Čekija) vykusiose Europos tautų U17 vandensvydžio taurės varžybose Lietuvos jaunių rinktinė viršijo visus lūkesčius ir pirmą sykį šio turnyro istorijoje užėmė antrąją vietą tarp 12 komandų.
Praėjusiais metais lietuviai buvo ketvirti tarp 8 rinktinių.
Brno dalyvavusių komandų trenerių sprendimu naudingiausiu turnyro žaidėju pripažintas vilnietis puolėjas Patrykas Pašukas, kuris už varžovus buvo dvejais metais jaunesnis. Tai – pirmasis toks aukštas mūsų šalies vandensvydininko įvertinimas Europos tautų taurės turnyro istorijoje.
Jau turnyro pradžia Lietuvos U17 rinktinei buvo daug žadanti: C grupės varžybose įveiktas debiutavęs Liuksemburgas 19:11 (5:2, 6:3, 4:3, 4:3).
Pasak rinktinės stratego vilniečio Nerijaus Papaurėlio, tai nebuvo labai lengva pergalė.
Liuksemburgo komandai atstovavo keli prancūzai, turintys Prancūzijos ir Liuksemburgo piliečių pasus ir žaidžiantys Prancūzijos aukščiausios lygos čempionate.
Būtent Liuksemburgo komandos žaidėjas prancūzas turnyre pasiekė daugiausiai įvarčių ir buvo apdovanotas prizu.
Sužaidus lygiosiomis su anglais 13:13 (2:6, 4:3, 5:3, 2:1), paaiškėjo, kad su jais mūsų šalies komanda surinko po lygiai taškų.
Įvarčių skirtumas irgi buvo vienodas. Lietuvai pirmą vietą grupėje nulėmė tai, jog mūsų šalies atstovai įmetė vienu įvarčiu daugiau.
Po pirmo etapo Lietuvos ekipa, vadovaujama N. Papaurėlio ir jo asistentų vilniečio Tadeušo Pašuko bei elektrėniškio Antono Sugoniako, tęsė kovą dėl 1-4 vietų.
Pirmame šio etapo ture po atkaklios ir permainingos kovos buvo įveiktas Kipras – 15:14 (6:3, 2:4, 4:5, 3:2).
„Kipras – fiziškai stipri komanda, žaisti buvo sunku. Ši pergalė kažkiek neigiamai paveikė mūsų vaikinus, jie pradėjo tikėti, kad pirmą kartą šių varžybų istorijoje bronzos medaliai jau kišenėje.
Žaidėjų nepavyko įtikinti, kad jie pajėgūs kovoti netgi dėl aukso. Per kitas rungtynes su būsimąją turnyro laimėtoja Moldovos rinktine jie psichologiškai nebuvo nusiteikę nugalėti.
Trečią kelinį buvome atsilikę 8:12, mūsų žaidėjai per toli jiems leido atsiplėšti, nelabai tikėjo savo galimybėmis.
Iki rungtynių pabaigos likus pusantros minutės ir moldavams pirmaujant 14:13 , varžybų teisėjas į mūsų vartus paskyrė abejotiną baudinį.
Varžovai atitrūko 15:13, rezultatą dar pavyko sušvelninti, bet čia pat nuaidėjo ir teisėjo švilpukas.
Moldovai pralaimėjome 14:15 (2:3, 3:5, 3:4, 6:3)“, – pasakojo N. Papaurėlis.
Per paskutiniąsias rungtynes po itin atkaklios ir permainingos kovos įveikta Pietų Afrikos Respublikos rinktinė – 10:9 (2:3, 3:2, 4:1,1:3).
Praėjusiais metais spalio mėnesį per analogišką turnyrą šiai ekipai buvo pralaimėta 7:15.
* * *
N.Papaurėlio vertinimai:
GERIAUSIOS RUNGTYNĖS. Su Pietų Afrika. Varžovai pirmą kėlinį pirmavo 3:2, antrą – 5:3. Rezultatą pavyko išlyginti 5:5 ir atitrūkti 8:5.
Iki rungtynių pabaigos likus 3 min. 40 sek., buvome priekyje 10:9. Atrodė, jog mūsų žaidėjai pritrūks jėgų, nes suoliukas buvo trumpesnis už varžovų.
Tačiau gana sėkmingai pavyko sužaisti tas paskutiniąsias minutes ir išplėšti pergalę.
Per šias rungtynes P. Pašukas ir elektrėniškis Agnius Liupševičius pasiekė po 3 įvarčius. Labai svarbius 2 įvarčius pelnė vilnietis Evaldas Svietlikovskis.
APMAUDŽIAUSIOS RUNGTYNĖS. Su Moldova. Pernelyg toli paleidome varžovus ir nespėjome jų pasivyti.
Iš tokių rungtynių reikia mokytis, kad reikia kovoti dėl kiekvieno kamuolio, momento, centimetro aikštėje – tik tada galima laimėti.
Net 5 įvarčius pasiekė kaunietis Deividas Švenčionis, tai buvo jo diena. T. Pašuko sąskaitoje – 3 įvarčiai.
Pasižymėjo ir 15-metis vilnietis Antonas Jarmolkovičius, ketvirtame kėlinyje pelnęs ypač svarbius 2 įvarčius.
PAMOKOS IR ATEITIS. Rinktinė mane šiek tiek nustebino. Patyrėme tik vieną pralaimėjimą 1 įvarčio skirtumu ir vienas rungtynes sužaidėme lygiosiomis.
Jaunimas įgijo daug žaidybinės patirties. Per tokio rango varžybas, kuriose daug ką lemia smulkmenos ir smulkios detalės, kiekvienas sportininkas pamatė savo trūkumus ir pliusus.
Kažkam gal trūko ištvermės, kažkam – kojų jėgos, kažkam – gal techninio pasirengimo.
Mūsų jaunimas ypač stokojo tokio lygio rungtynių. Gerai padirbėsime per vasarą ir rudenį U17 rinktinės lauks Šiaurės Europos šalių čempionatas.
Pusę U17 rinktinės žaidėjų atstovavo savo klubams šiemetiniame Lietuvos čempionate ir rungtyniavo pagrindinėse sudėtyse.
Šios amžiaus grupės Europos čempionato atrankos turnyras vyks po poros metų, 2024-aisiais. Būtų gerai, kad šis jaunimas išliktų iki to laiko.
Penki-šeši Brno dalyvavę žaidėjai šį savaitgalį atstovaus Lietuvos U19 rinktinei per Europos jaunimo čempionato atrankos turnyrą Tbilisyje.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Legionieriai pagyvino Lietuvos vandensvydžio čempionatą
Įpusėjus Lietuvos vandensvydžio čempionato antro turo kovoms, kurioms pasibaigus, paaiškės finalinio turnyro ketvertas, pabiro staigmenų.
Dauguma komandų savo gretas pasistiprino legionieriais, kurie ypač pagyvino čempionatą ir jų sėkmingas žaidimas įnešė korektyvų turnyrinėje lentelėje.
Vietą finaliniame turnyre jau užsitikrino čempionato lyderis Elektrėnų vandensvydžio klubas „Žaibas“ ir Vilniaus „Baltic Amadeus“.
Savo pozicijas žaisti finale sustiprino Elektrėnų savivaldybės sporto centras, taškais susilyginęs su Kauno plaukimo mokykla.
Elektrėnų SSC, treniruojamas Antono Sugoniako, pateikė dvi staigmenas: nugalėjo abu praėjusių metų Lietuvos čempionato prizininkus „Baltic Amadeus“ (11:10) ir Kauno PM (19:8).
Kauniečių komandoje nebuvo dviejų pagrindinių žaidėjų Gvido Zurzos ir Danieliaus Vitkausko, besigydančių traumas.
Elektrėniškiai pergalės nesureikšmino
Įveikus 2021 metų sidabrinius prizininkus vilniečius, Elektrėnų SSC strategas A. Sugoniakas šios pergalės nesureikšmino, nes šiai ekipai ir anksčiau yra pavykę nugalėti šiuos varžovus.
Antrame ture elektrėniškių gretas papildė „Žaibo“ žaidėjas Blagoje Ivovičius iš Juodkalnijos, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, bei du legionieriai juodkalnietis Sergejus Lobovas ir serbas Luka Bosičius.
Per Elektrėnų SSC ir Kauno plaukimo mokyklos dvikovą elektrėniškiams net 8 įvarčius pelnė L. Bosičius.
Kauniečių vartininką du kartus pavyko nuginkluoti ir Elektrėnų SSC komandos kapitonui Justui Liubertui.
„Buvo minčių komandą pasistiprinti jau pirmame ture, bet COVID-19 ir karas Ukrainoje trukdė tai padaryti. Mūsų komandos legionieriai yra didelio meistriškumo, ypač sustiprino komandą, turime iš ko mokytis. Apskritai legionieriai pakeitė visų komandų žaidimą, visai kitoks lygis“, – teigė Elektrėnų SSC komandos kapitonas J. Liubertas.
Rungtynės su „Baltic Amadeus“ buvo ypač atkaklios. Vilniečių komandoje irgi žaidė du didžiulę patirtį turintys legionieriai: 2009 metų pasaulio vicečempionas, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis ir 2014 metų Europos čempionų lygos laimėtojas ispanas Alberto Espanolas ir švedas Christopheris Vangas, kuris šiemet atstovavo Palermo komandai ir žaidė Italijos „Seria A“ varžybose.
Pasak vilniečių trenerio Nerijaus Papaurėlio, šie žaidėjai – didelė jėga, jie abu pelno pusę komandos įvarčių.
Tie, kas stebėjo „Baltic Amadeus“ ir Elektrėnų SSC rungtynes, nenusivylė.
Elektrėniškiai turėjo 2-3 įvarčių persvarą, pirmavo 7:4. Tačiau per kelias minutes greitiems jauniems vilniečiams pavyko rezultatą išlyginti 7:7.
Elektrėniškiai atsiplėšė 10:8, 11:9. Iki rungtynių pabaigos likus 1 minutei, vilniečiai vienu įvarčiu sušvelnino rezultatą.
„Tuo momentu pagrindinis mūsų tikslas buvo sėkmingai apsiginti ir neskubėti atakuoti. Vieno įvarčio skirtumą pavyko išlaikyti.
Mūsų pagrindinis tikslas buvo patekti į finalinį ketvertą ir mes jį įvykdėme.
Tikėtina, kad gali prasidėti matematika, taškų skaičiavimas, kas turnyro lentelėje užims trečią vietą, į kurią pretenduoja Kauno ir Alytaus komandos bei mes.
Ši vieta komandoms labai svarbi, nes pusfinalyje jos išvengtų akistatos su čempionato favoritu „Žaibu“, – mintimis pasidalijo J. Liubertas.
Per rungtynes su „Baltic Amadeus“ elektrėniškių komandoje rezultatyviausiai žaidė S. Lobovas, pelnęs 3 įvarčius. Vilniečių gretose pasižymėjo A. Espanolas (3 įvarčiai).
Tokių rungtynių retai pasitaiko
„Tokių rungtynių per Lietuvos čempionatus retai pasitaiko, todėl tampa svarbios įvairios smulkios detalės.
Nepavyko mūsų vartininkui Dominykui Kerevičiui, kuris praleido kelis, sakyčiau, vaikiškus įvarčius.
Neišnaudojom kelių gerų progų, porą kartų klydo ir varžybų teisėjai.
Teisėjavimo problema aktuali ir dabar. Dėl įvykių Ukrainoje negalėjo atvykti pastaraisiais metais mūsų čempionatus aptarnaujantys ukrainiečiai.
Antro turo rungtynėms pagrindinis krūvis tenka trims mūsų arbitrams Povilui Sriubui, Tomui Kašėtai ir Sauliui Andrašiūnui, o radikulitą namie priverstas gydytis Audrius Šečkus.
Mūsų komandai dar trūksta susižaidimo, rungtynės su elektrėniškiais mums buvo pirmosios, kuriose žaidė legionieriai.
Per antrąsias rungtynes su Kauno plaukimo mokykla žaidėjai jau pradėjo suprasti vienas kitą, žaidimas gerėjo.
Mūsų jaunai komandai itin svarbūs ir reikšmingi didelį patyrimą turinčių legionierių patarimai“, – rungtynes pakomentavo „Baltic Amadeus“ strategas N. Papaurėlis.
Vilniečiai pasiekė dar dvi pergales: nugalėjo Kauno plaukimo mokyklą 18:7 ir Alytaus „Dzūkijos Vandenų-SRC 20:12.
Kibi „Žaibo“ gynyba
Ketvirtą kartą Lietuvos čempionų titulo siekiantis Elektrėnų „Žaibas“, sužaidus dvejas antro turo rungtynes (nugalėjo Alytaus „Dzūkijos Vandenį-SRC 24:4 ir Elektrėnų SSC 17:7), sėkmingai įgyvendina trenerio Anatolijaus Asajavičiaus užduotis.
„Pagrindinis mūsų tikslas – gerai apsiginti ir kontratakuoti. Per abejas rungtynes gynėmės skirtingai.
Žaisdami su alytiškiais, kurie savo gretas sustiprino dviem jaunais, judriais Moldavijos kairiarankiais žaidėjais, bandėme gintis per mums nepatogų kraštą, kuriame jie rungtyniauja.
Per rungtynes su elektrėniškiais iš žaidimo stengėmės išjungti jų lyderį, pagrindinį atakų organizatorių Blagoje Ivovičių.
Kol kas mums viskas pavyko“, – pasidžiaugė A. Asajavičius.
FOTO: Elijus Kniežauskas
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info