Per Europos tautų taurės vandensvydžio U17 turnyrą Brno (Čekija) jėgas bandė aštuonios komandos.
Tokie turnyrai kasmet vyksta vyrams, moterims, 17-mečiams vaikinams ir merginoms.
Jose tradiciškai dalyvauja Europos komandos ir jau ne pirmus metus prisijungia Pietų Afrikos rinktinė, kuri savo žemyne stokoja varžybų.
Lietuvos jaunimo rinktinę sudarė Vilniaus (7), Kauno (3), Elektrėnų (3) ir Alytaus (1) žaidėjai.
Prie ekipos prisijungė ir Anglijoje gyvenantis bei ten besitreniruojantis Paulius Gabrys. Kaip teigė Lietuvos U17 rinktinės vyr. treneris vilnietis Nerijus Papaurėlis, P.Gabrys turėjo pasiūlymą atstovauti anglų rinktinei, tačiau labai norėjo žaisti Lietuvos komandoje.
P. Gabrys gimė Panevėžyje, o dabar jau 15 metų gyvena Anglijoje.
„Paulius mus pats susirado ir vasarą su rinktine bei vilniečiais dalyvavo treniruočių stovyklose ir, leisdamas atostogas, aktyviai sportavo.
Dabar Brno jis gavo pažaisti, yra neblogai fiziškai pasirengęs, tačiau kažkiek yra silpnesnis įgyvendinant taktinius užduotis.
Šioje srityje 16-mečiui vaikinui dar reikės daug padirbėti, bet jis labai stengiasi, yra motyvuotas ir gali tapti gero lygio žaidėju“, – apie rinktinės debiutantą papasakojo N. Papaurėlis.
Lietuvos U17 rinktinė į Čekiją išvyko be savo lyderio, petį besigydančio elektrėniškio Dominyko Gervicko, kurio turnyre ypač trūko.
Grupės varžybose pirmą dieną Lietuvos U17 rinktinė netikėtai lengvai įveikė Austriją 18:5.
Pirmasis kėlinys buvo laimėtas net 7:1 ir austrai jau nebeatsitiesė.
Net 8 įvarčius per rungtynes pelnė 14-metis Patrykas Pašukas, žinomo trenerio Tadeušo Pašuko sūnus. Rezultatyviai žaidė ir komandos kapitonas Juras Ulinda (3 įvarčiai).
Nugalėti ir anglai 16:11. Pasižymėjo Simone Calabrese, pasiekęs 7 įvarčius, ir Agnius Liupševičius (4 įvarčiai).
Tačiau mūsų šalies rinktinė pralaimėjo slovakams 8:10. Varžovai po dviejų kėlinių pirmavo 7:2.
Antroje rungtynių pusėje mūsų jaunimas žaidė kur kas geriau, vijosi varžovus ir skirtumą sumažino, bet jų nepavijo. P. Pašukas pelnė 3 įvarčius.
B grupėje užėmusi antrą vietą, Lietuvos jaunimo rinktinė pusfinalyje susitiko su kitos grupės geriausia komanda, būsimąja turnyro laimėtoja Pietų Afrikos rinktine ir pralaimėjo 7:15.
Po dviejų kėlinių varžovai pirmavo 7:1, tačiau mūsų rinktinei antrąją rungtynių pusę pavyko žaisti apylygiai.
Po 2 įvarčius pelnė J. Ulinda ir P. Pašukas.
Pietų Afrikos moterų ir vyrų rinktinės nuolat dalyvauja pasaulio čempionatuose, jos varžėsi ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Stiprus ir šios šalies jaunimas.
Nesėkmingai Lietuvos vandensvydininkams susiklostė kova dėl bronzos medalių su Slovakijos rinktine.
„Su vaikinais sutarėme, kad nuo pat rungtynių pradžios žaisime susikaupę ir pagrindinį dėmesį skirsime gynybai.
Pradžia buvo gera: po pirmo kėlinio pirmavome 3:2, tą persvarą išlaikėme ir po dviejų kelinių – 4:3.
Puikiai mūsų vaikinai sužaidė trečią kėlinį, kurį laimėjo 3:0. Tačiau jie patikėjo savo pergale, be to, pasijuto nuovargis, nes per tris dienas buvo sužaistos penkerios rungtynės.
Komanda prie tokio didelio krūvio nebuvo pripratusi, pasipylė klaidos. Keitėme žaidėjus, aikštelėje pabuvojo visi.
Viena po kitos varžovų atakos baigdavosi įvarčiais. Nustebino kai kurie keisti teisėjų sprendimai.
Ketvirtasis kėlinys buvo pralaimėtas net 1:6, o susitikimas 8:9“, – lemiamas rungtynes pakomentavo N. Papaurėlis.
P. Pašukas pelnė 3 įvarčius, A. Liupševičius – 2, po 1 – Artiomas Citovičius, J. Ulinda ir S. Calabrese.
Slovakai pastaruoju metu mūsų jaunimui tampa neįveikiama komanda. Jiems vieno įvarčio skirtumu buvo pralaimėtos ir Europos U17 čempionato atrankos rungtynės birželio mėnesį.
„Brno turėjome puikų šansą užimti trečią vietą, tai būtų buvęs aukščiausias pasiekimas Europos tautų taurės turnyre, kuriame dalyvaujame penktus metus.
Ketvirtoji vieta irgi nebloga, tačiau artėlis liko dėl prastai sužaisto ketvirtojo kėlinio kovojant dėl bronzos medalių.
Analizuosime pasirodymą ir vaikinai turės išmokti pamokas, siekiant jų nekartoti ateityje.
Mūsų komandoje buvo tik keturi 17-mečiai, o kiti žaidėjai jaunesni, jie įgijo nemažai patirties“, – turnyrą reziumavo N. Papaurėlis.
Finalinėje dvikovoje PAR rinktinė nugalėjo Čekiją 11:6.
Vilniečiui T. Pašukui pritrūko vos 1 įvarčio, kad jis taptų viso turnyro rezultatyviausiu žaidėju.
Lapkričio pabaigoje jaunimo dabar lauks Šiaurės Europos šalių U17 ir U15 čempionatas Kuopio mieste (Suomija).
Neseniai vandensvydį pradėjusios kultivuoti Lietuvos merginos Brno (Čekija) debiutavo Europos jaunių (iki 17 metų) Tautų taurės turnyre, kuriame žaidė šešios komandos.
Ankstesniais metais šiame turnyre dalyvaudavo gerokai daugiau komandų, tačiau šiemet nemažai jų atsisakė atvykti dėl COVID-19 pandemijos.
Mūsų šalies rinktinę sudarė Vilniaus ir Kauno žaidėjos, vadovaujamos vyr. trenerio kauniečio Rimvydo Šimansko.
Rinktinės treneris vilnietis Tadas Pašukas dėl darbo negalėjo išvykti į varžybas, todėl R. Šimanskui padėjo bendro fizinio parengimo trenerė Aušra Bimbaitė.
Tai buvo pirmosios tokio aukšto rango mūsų vandensvydininkių varžybos. Visos rungtynės pralaimėtos ir užimta paskutinė vieta. Į mūsų vartus pasipylė gausybė įvarčių, tačiau po turnyro rinktinės vyr. trenerio R. Šimansko nuotaika nebuvo subjurusi.
„Niekada nebūna lengva debiutuoti. Mūsų rinktinė dar tik yra buriama. Kaunietės vandensvydį pradėjo žaisti tik šiemet vasario mėnesį (treniruojasi 13 mergaičių), o vilnietės truputį anksčiau.
Rinktinei atstovavo ne tik 17-metės, bet buvo ir 13-metė, 14-mečių bei 15-mečių.
Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Šiemet gimnaziją baigianti rinktinės žaidėja, mano auklėtinė Gabrielė Brovkaitė žada studijuoti Lietuvos sporto universitete ir turi galimybių įsidarbinti Kauno plaukimo mokykloje, kurioje bus įsteigtas merginų vandensvydžio trenerės etatas.
Kitų šalių mergaitės vandensvydį pradeda žaisti nuo septynerių metų, o mes smarkai pavėlavome: surinkome tik 13-17 metų žaidėjas ir jas pradėjome mokyti“, – mintimis dalijasi R. Šimanskas.
Jau pačias pirmąsias rungtynes Brno teko žaisti su būsimosiomis turnyro laimėtojomis Pietų Afrikos sportininkėmis.
Mūsų rintinė pralaimėjo 3:32. Įvarčius pasiekė kaunietės Vesta Stanionytė (2) ir Dalė Bernotaitė (1).
Didžiosios Britanijos sportininkėms pralaimėta 5:34. Kaunietės Gabrielė Brovkaitė pelnė 3 įvarčius, o V. Stanionytė – 2.
Per šias rungtynes vienai rezultatyviausių rinktinės žaidėjų 17-metei V. Stanionytei buvo sulaužytas kairės rankos pirštas ir, jį suteipavus, valinga sportininkė žaidė visas rungtynes.
„Jaunosios mūsų vandensvydininkės, dalyvaudamos tokio aukšto lygio turnyre, daug ko pasisėmė, daugiau suprato apie pasirinktą sporto šaką, pajuto varžybų ritmą.
Viską pradėjome nuo nulio. Žaidėjoms ypač reikia tobulinti techniką, smūgius į vartus.
Silpniausia rinktinės vieta. Jų kol kas neturime, reikia ieškoti ir su jomis daug dirbti.
Jeigu būtume turėję nors kiek pajėgesnę vartininkę, kadangi geri vartininkai – pusė komandos, tai rinktinė būtų praleidusi perpus mažiau įvarčių.
Nenoriu kritikuoti mergaičių. Jos kovojo kiek galėjo ir sugebėjo. Komanda buvo kovingai nusiteikusi, bet mūsų lygis dar ne tas, žemas“, – Lietuvos merginų rinktinės pasirodymą turnyre įvertino R. Šimanskas.
Pirmą kartą Lietuvos vandensvydžio sporto istorijoje LEN Čempionų lygos atrankos turnyre Podgoricoje (Juodkalnija) žaidė stipriausias mūsų šalies klubas, pastarųjų trejų metų Lietuvos čempionas Elektrėnų „Žaibas“.
Mūsų šalies ekipa užėmė paskutinę, septintą vietą. Nugalėjo Budapešto OSC (18 tšk.), antras buvo Splito „Jadran“ (15) ir trečias – Herceg Novio „Jadran“ (12) klubai.
Apie turnyrą kalbamės su Elektrėnų vandensvydžio klubo „Žaibas“ ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiuoju treneriu vilniečiu Anatolijumi Asajavičiumi.
Kaip vertinate komandos istorinį debiutą?
Jau dėl to, kad patekome į LEN Čempionų atrankos varžybas, reikėtų teigiamai vertinti debiutą.
Žaidėme su komandomis, kurios yra pasauliniame elite, todėl džiaugiamės, kad joms pavyko įmesti po 6-7 įvarčius.
Kiekvieną dieną mūsų žaidimas gerėjo, sportininkai įgijo patirties, grūdinosi ir brendo.
Pradėjome rimčiau priešintis vengrų ir kroatų komandoms. Tačiau taktikos ir technikos stoka neleido įgyvendinti siekiamų tikslų.
Pasaulio elito komandos ypač techniškos, pasižymi stipriais metimais, plaukimu, kojų darbu.
Nuo jų atsiliekame dar daug kur. Viską reikia tobulinti, darbo bus užtektinai.
Mūsų praleisti įvarčiai atskleidė ne blogą pasiruošimą, o Lietuvos vandensvydžio lygio stoką.
Kurias rungtynes „Žaibas“ geriausiai sužaidė?
Sulaukėme gerų atsiliepimų rungtynėse su Budapešto OSC komanda, kai laimėjome pirmą kėlinį 6:5. Šis rezultatas įeis į klubo istoriją.
Per tas rungtynes gerai atakavome ir gynėmės, tačiau po to vengrai pakeitė savo žaidimo taktiką ir per tris kėlinius mums nepavyko pasiekti nė vieno įvarčio.
Neblogai žaidėme ir su Stambulo ENKA, kuriai atstovavo visa Turkijos nacionalinė rintinė, šiemet sustiprinta didelę patirtį turinčiu olimpiniu čempionu, vienu geriausių pasaulio metikų kroatu Paulu Obradovičiumi.
Ši vandensvydžio žvaigždė gali žaisti bet kurioje pozicijoje – ir puolime, ir gynyboje, ir atsitraukęs.
Su turkais ketvirtą kėlinį mums pavyko baigti lygiosiomis 4:4.
Ką norėtumėte išskirti iš žaidėjų?
Pirmą sykį susitikus su tokiomis galingomis komandomis, iš pradžių mūsų žaidėjams nebuvo lengva adaptuotis.
Tačiau pamažu įsivažiavome, pamatėme, kad su visomis jų galime kovoti.
Labai gerai žaidė Aurimas Jonkus, į kurį atkreipė dėmesį kitų klubų treneriai.
Norisi pagirti mūsų jaunuosius Dominyką Gervicką ir Danielių Vitkauską, kurie mums ypač daug padėjo.
Tai – mūsų ateities žaidėjai, kurie perspektyvūs ir teikia gražių vilčių.
Pagyrimo verti „Žaibo“ legionieriai: Blagoje Ivovičius, kuriam nors ir 41-eri, tačiau jo indėlis komandai didelis, Aleksejus Kuzmenka, kuris žaidė kitame krašte nei Aurimas Jonkus, bet kontroliavo žaidimą, taip pat Volodymyras Voitenko, ne kartą kovojęs Čempionų lygoje.
Visiems žaidėjams krūvis buvo didžiulis ir neįprastas. Ypač sunku buvo vartininkams. Tačiau rungtynes su Splito „Jadran“ gerai sužaidė Skirmantas Motuzas. Nei jam, nei Konstantinui Kovalevskiui neturiu jokių pretenzijų, nes elito žaidėjų metimai yra visai kitokie.
Lietuvoje niekas taip nemėto, kaip LEN Čempionų lygos komandų atakų lyderiai. Jų metimai paruošti ir labai stiprūs, greiti kamuolio perdavimai.
Kokia „Žaibo“ žaidimo grandis buvo silpniausia?
Gynėjų, kurie žaidė labai banguotai. Jurijus Galinokas savo geriausias rungtynes sužaidė paskutinę varžybų dieną su Kazanės „Sintez“ komanda.
Jam pavyko ir gerai apsiginti, ir įmesti. Daugiau tikėjausi iš Pijaus Vadvilavičiaus, kuris šįsyk nepasižymėjo kovingumu.
Sezonas dar nesibaigia, kas dar laukia „Žaibo“ vyrų?
„Žaibas“ sudaro Lietuvos nacionalinės rinktinės pagrindą, todėl lapkričio 5-7 dieną lauks Europos čempionato atrankos turnyras, kuris, greičiausiai vyks Lenkijoje. Prie rinktinės prisijungs keli Vilniaus žaidėjai.
Jau šiandieną aišku, kad atrankoje dalyvaus Ukraina, Baltarusija, Lenkija ir Lietuva. Yra pakviestos ir Estijos bei Latvijos komandos, bet neaišku, ar jos bandys jėgas.
Gruodžio pradžioje Lietuvos nacionalinė rinktinė dalyvaus Europos tautų turnyre.
Pirmą kartą Lietuvos vandensvydžio sporto istorijoje Europos čempionų lygos kvalifikaciniame turnyre žais stipriausias mūsų šalies klubas, pastarųjų trejų metų Lietuvos čempionas Elektrėnų „Žaibas“.
Elektrėniškiai rungtyniaus septynių komandų B grupėje rugsėjo 22-26 dienomis Podgoricoje (Juodkalnija).
Mūsų vandensvydininkų varžovais bus Juodkalnijos „Podgorica“, Budapešto OSC, Splito „Jadran“ (Kroatija), Smyrnio „Opollon“ (Graikija), Herceg Novio „Jadran“ (Juodkalnija), Kazanės „Sintez“ (Rusija) ir Stambulo „Enka“ (Turkija).
A grupės varžybose Savonoje (Italija) irgi žais septynios komandos.
Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos prezidentas ir Elektrėnų vandensvydžio klubo „Žaibas“ vyr. treneris Anatolijus Asajavičius teigia, kad B grupė yra stipresnė nei A.
„Ankstesniais metais Čempionų lygoje dalyvavo mažiau komandų ir buvo daugiau grupių.
Dabar Europos vandens sporto šakų federacija (LEN) nusprendė padaryti dvi grupes po septynias komandas, kurių keturios stipriausios pateks į tolesnes varžybas.
Vyks dar du ratai, po kurių dvi pajėgiausios komandos pateks toliau, o kitos dvi iškris ir dalyvaus Europos taurės varžybose“, – pasakoja A. Asajavičius.
Apie būsimus varžovus „Žaibo“ strategas sakė, kad visos komandos yra labai pajėgios, turi sukaupusios didelę patirtį dalyvaudamos pačio aukščiausio rango pasaulinėse varžybose.
„Budapešto OSC komandoje yra Europos, pasaulio ir olimpinių čempionų, Splito „Jadran“ šiemet švenčia klubo 100 metų jubiliejų ir susirinko visus pajėgiausius šalies žaidėjus.
Mažiau žinome apie graikų „Opollon“ komandą, kuri yra greita ir gerai sukomplektuota bei nusiteikusi pateikti siurprizų.
Stambulo „Enka“ – tai Turkijos rinktinė, joje žaidžia ir keli vandensvydininkai iš Balkanų šalių.
Su šia komanda nebus lengva žaisti netgi pačioms stipriausioms grupės ekipoms“, – su varžovais supažindina „Žaibo“ strategas.
„Žaibas“ – labai jauna komanda. Ją sustiprins du legionieriai – vidurio puolėjas ukrainietis Volodymyras Voitenko, ilgai žaidęs Slovakijoje, Ukrainos ekipose, bei 40 metų gynėjas Blagoje Ivovičius iš Juodkalnijos.
Komandai atstovaus ir du žaidėjai, kurie „Žaibo“ ekipoje treniravosi ir anksčiau. Tai – Aleksejus Kuzmenka iš Baltarusijos ir vartininkas Konstantinas Kovalevskis.
„Žaibo“ komandoje – patyrę mūsų šalies žaidėjai: Julius Goštautas, Rimantas Jakutis, Aurimas Jonkus, Pijus Vadvilavičius, Mantas Pelakauskas bei dar neapšaudytas jaunimas Gvidas Zurza, Danielius Vitkauskas, Dominykas Gervickas.
Besirengdamas debiutui Čempionų lygos kvalifikaciniame turnyre, „Žaibas“ surengė treniruočių stovyklą Juodkalnijoje, kurioje kartu dalyvavo ir Kazanės „Sintez“ bei Herceg Novio „Jadran“.
Pasak A. Asajavičiaus, išsiformavus rusų „Dinamo“ kaip klubui, geriausi jų žaidėjai perėjo į „Sintez“ ekipą, kuri faktiškai yra Rusijos rinktinė ir joje suburti visi geriausi rusų žaidėjai.
Pratybos elektrėniškiams buvo labai naudingos. Jie žaidė draugiškas rungtynes ir treniravosi. Iš viso komanda sužaidė šešis susitikimus.
„Šįkart Juodkalnijos rinktinėje pagrindinių žaidėjų treniruočių stovykloje nebuvo – po Tokijo olimpinių žaidynių, kurioje dalyvavo labai jauni jų žaidėjai ir užėmė aštuntą vietą, jiems buvo leista pailsėti. Nuo rugsėjo 1-osios juodkalniečių rinktinė rengiasi pasaulio čempionatui.
Į Podgoricą nevykstame kažko nustebinti, nes matome, jog varžovai už mus yra dviem galvomis aukštesni, turi sukaupę didelę patirtį, o mes tokių patirčių dar stokojame.
Bet jeigu laikysimės savo žaidybinio plano, drausmės, tikimės, kad pavyks sužaisti gerai“, – sako A. Asajavičius.
Dabar „Žaibas“ dvi savaites treniruosis Lietuvoje, o rugsėjo 17-19 d. dalyvaus tarptautiniame Lvovo taurės turnyre, kuriame žais Lenkijos, Slovakijos, Ukrainos bei, galbūt, Baltarusijos komandos.
Po turnyro rugsėjo 20 d. mūsų vandensvydininkai tiesiai iš Lvovo skris į Juodkalniją.
Kauno plaukimo mokyklos vandensvydžio treneris Artūras Šimanskas, žaidėjus ugdantis nuo 1984-ųjų rugsėjo 1-osios dienos, yra didelis fizinio aktyvumo puoselėtojas.
Jam puikus pavyzdys – Nyderlandai: „Ten gyventojų – beveik 18 milijonų. Sporto klubų abonentus yra įsigiję daugiau nei 60 procentų Nyderlandų gyventojų. Be to, kiekvienas olandas turi dviratį ir kasdien įveikia nemažai kilometrų. Jie stengiasi sveikai ir aktyviai gyventi. Mūsų fizinio aktyvumo statistika gerokai liūdnesnė“, – įsitikinęs Artūras.
Savo auklėtinius jis ragina visą gyvenimą būtų fiziškai aktyviems. Tik atskirais gyvenimo etapais tas aktyvumas keisis: greitis peraugs į jėgą, po to – į ištvermę, galop – į bendrą mankštą.
„Reikia susitaikyti su tuo, kad teks keisti savo fizinio aktyvumo rūšį. Ir gali atsitikti taip, kad bus prieita prie skandinaviškų lazdų, skirtingų gumų tampymo, įvairiausių mankštų: pritūpimų, atsispaudimų, atsilenkimų nuo suoliukų ir t. t. Mokiniai man ir sako, kad, treneri, aš jau sportuoju 10 metų. Tada jiems atsakau: kai jums bus 70 metų ir be sporto jau negalite gyventi 60 metų, tada jūs šaunuoliai“, – mintimis dalijasi 59-erių A. Šimanskas.
Praeityje jis buvo puikus vandensvydininkas, daugkartinis Lietuvos čempionas ir prizininkas, šalies nacionalinės rinktinės žaidėjas.
Dabar jis ne tik treniruoja talentingus jaunuosius žaidėjus, Lietuvos jaunių čempionus ir prizininkus, bet ir pats nepraleidžia progos fiziškai pasportuoti: salėje kilnoja štangą, tampo gumas, dalyvauja plaukimo maratonuose.
„Pats didžiausias mano fizinis aktyvumas buvo, kai buvau 18-25 metų. Tada aktyviai treniravausi, žaidžiau vandensvydį.
Vėliau buvo pauzė, nieko nedariau, bet dar buvau ganėtinai stiprus. Bet netrukus supratau, kad kojos jau ne tos, nes nesunešiodavau batų – visą laiką praleisdavau mašinoje.
Pėsčiomis neidavau parduotuvę, bet važiuodavau. Dabar mes vaikus vežame į mokyklą, būrelį, treniruotes, juos lepiname.
Patys stabdome jų fizinį aktyvumą. Iki 30 metų man nebuvo poreikio aktyvumui, bet po to pradėjau galvoti, kad kažką reikia daryti“, – mintimis dalijasi įžymusis treneris.
Visą laiką praleidus vandensvydyje, jį pradėjo dominti futbolas ant sniego, kurį žaisdavo mėgėjiškai.
Kiekvieną rytą iki šiol jaunųjų vandensvydininkų ugdytojas suranda laiko 20 minučių aktyviai pasimankštinti.
Per keturis kartus atsispaudžia mažiausiai 100 kartų. Per pertraukas tarp atsispaudimų pritupia 60 kartų su svoriu, atlieka 100 veiksmų su hanteliais, atsigulęs ant nugaros 20-30 kartų pakelia kojas ir stiprina pilvo presą.
A.Šimansko fizinio aktyvumo programoje – ir šaltas vanduo. Jeigu žiemą pasikaitina pirtelėje, mėgsta atsivėsinti ledinėje eketėje.
„Jeigu nepasimankštinu, man diena prapuolė“, – akcentuoja Artūras.
R.Bankauskas ir A.Šimanskas. FOTO: Marytė Marcinkevičiūtė
Prieš 25 metus jis išmokė plaukti gerą savo pažįstamą, su kuriuo baigė tą pačią Kauno 28-ą vidurinę mokyklą ir vienas nuo kito gyveno per 300 metrų, dabartinį įmonės „Elektromontuotojas“ direktorių Rolandą Bankauską.
Kai direktorius išmoko plaukti, jį pakvietė rimtam išbandymui – dalyvauti Platelių maratone. Artūro dėka R.Bankauskas pamėgo plaukimą ir Platelius. Dabar jis jau daugiau nei 10 metų remia Platelių plaukimo maratoną ir pats jame dalyvauja. Šiemet jėgas bandė kartu su savo mokytoju.
A.Šimanskas savo draugą išmokė ir nardyti, vėžiauti. R.Bankauskas jau nardė Filipinuose, Belize, Madagaskare.
„Rolandui patariau, kad, kai jis priima žmogų į darbą, gerąja prasme tegul paprašo jo išversti savo kišenes ir atidaryti piniginę.
Jei iš kišenių pabyra cigarečių, direktorius turėtų žinoti: darbe naujokas visada pasiims rūkymo pertraukėlių.
O jeigu jo piniginėje ras sporto klubo kortelę, tokį žmogų drąsiai reikėtų priimti į darbą, nežiūrėti, kiek jam metų“, – šypsodamasis sako Artūras.
Sėkmingai jaunuosius vandensvydininkus ugdantis kauniečių treneris savo bendraamžiams norėtų patarti, kad niekada nevėlu pradėti sportuoti: „Nuo ko pradėti? Darykite bet ką, tikrai atrasite save. Kai žengsite pirmą žingsnį, jis gali būti sunkus, bet kiti gerokai palengvės“
Projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
FOTO: Elijus Kniežauskas ir Marytė Marcinkevičiūtė
Net dešimt kartų Lietuvos vandensvydžio čempionu tapęs Mantas Pelakauskas gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1992 metais kovo 4 dieną, tad negalėjo matyti šios sporto šakos mūsų žvaigždžių žaidimo sovietmečiu.
Viena tų žvaigždžių – pusiau profesionalios Elektrėnų „Žaibo“ komandos ir Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Anatolijus Asajavičius, daug prisidedantis prie Mano tobulėjimo.
Dabar M.Pelakauskas – vienas Lietuvos vandensvydžio lyderių, kurio žaidimu žavisi jaunimas.
Su LVSF prezidentu A.Asajavičiumi. FOTO: LVSF
Tvirtas komandos branduolys
2020 metais M. Pelakauskas buvo išrinktas Lietuvos nacionalinės rinktinės ir „Žaibo“ kapitonu, šiemet su komandos draugais tapo šalies čempionu.
„Komandos branduolys tvirtas, visi gerai sutariame ne tik per treniruotes, bet ir už aikštelės ribų. Komandos mikroklimatas puikus, mūsų gretos nuolat pasipildo jaunimu, kuris kartu su mumis treniruojasi. Jiems šiemetinis Lietuvos čempionatas, turbūt, davė daugiau naudos nei mums.
Varžybų lygis nebuvo toks, kuriame mes, pusiau profesionalūs žaidėjai, norėtume toliau tobulėti ir augti.
Jaunimui leidžiame pažaisti, nepagailime naudingų patarimų. Jiems tai yra didelė motyvacija už mus siekti žaisti geriau.
Per pastaruosius porą metų kaip žaidėjas ypač paaugo Dominykas Gervickas.
Jis su savo bendraamžiais „Žaibo“ komandoje Artiomu Citovičiumi ir Agniumi Liupševičiumi buvo pakviesti į treniruočių stovyklą Juodkalnijoje“, – pasakoja Mantas.
2020–ųjų pabaigoje M. Pelakauskas buvo išrinktas Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos (LVSF) generaliniu sekretoriumi ir neseniai buvo išvykęs stebėti Europos U17 čempionato Tbilisyje.
Jauniausios atrankos turnyre Lietuvos rinktinės pasirodymas Mantą maloniai nustebino. „Kelias rungtynes jaunimas sužaidė neblogai, tik gal rungtynių pabaigoje pritrūko koncentracijos ir jėgų. Patiko dar vieno talentingo vaikino – kauniečio Deivido Švenčionio žaidimas. Tikrai kažkas iš jos išeis neblogo“, – įsitikinęs Lietuvos rinktinės kapitonas.
Brendo su vyresniais žaidėjais
Kad Mantas iki šių dienų aktyviai žaidžia vandensvydį, pirmiausiai turi dėkoti pirmajam treneriui Nerijui Papaurėliui.
Ir už tai, kad jis buvo surastas Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje bei pakviestas treniruotis, ir už tai, kad iš krepšinio, kurio pratybas buvo pradėjęs lankyti, jis buvo sugražintas atgal į vandensvydį.
„Treneris vaikščiojo po mokyklas ir visiems dalijo skrajutes. Vienas mano klasiokų susigundė šia sporto šaka. Aš tuo metu dar dvejojau ir nėjau. Po metų ar pusmečio pamačiau varžybas, kuriose žaidė šis klasiokas, ir užsikabinau – tada lankiau ketvirtą klasę ir pradėjau lankyti treniruotes“, – prisiminė LVSF generalinis sekretorius.
Tai nebuvo Manto pirmoji pažintis su baseinu. Dar būdamas mažas, jis pusmetį lankė „Žalgirio“ baseiną prie Neries. Tačiau baseinas netrukus buvo uždarytas.
Pradėjęs rimtai treniruotis, Mantas iš savo bendraamžių išsiskyrė savo ūgiu (190 cm) ir žaidimu. Treneris jį pervedė į vyresniųjų sportininkų grupę.
„Tačiau joje nelabai pritapau, netgi norėjau mesti vandensvydį. Buvau nuėjęs į Vilniaus krepšinio mokyklą ir pusmetį lankiau krepšinį, sekėsi neblogai.
Mane susirado treneris Nerijus Papaurėlis ir įkalbėjo sugrįžti“, – prisiminė Mantas.
Dievaitis – Kobe Bryantas
M. Pelakausko talentas greitai atsiskleidė: žaidžiant jaunių grupėje su komandos draugu Dominyku Brekiu jie atstodavo pusę komandos.
Tačiau žaidėjo etalono, į kurį būtų galima lygiuotis, nebuvo nusižiūrėjęs.
Tiesa, atskirais momentais jam patikdavo Janas Bakulo. „Dievaitį turėjau, bet krepšinyje. Tai – Kobe Bryantas“, – sako.
2011-aisiais Mantas, atstovaudamas Vilniaus „VSM-Baltic Amadeus“ pirmą kartą tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu ir pergalių seriją tęsė iki 2019-ųjų, kai buvo buriamas pusiau profesionalus „Žaibas“.
„Buvo toks susitarimas, kad 2019-aisiais dar neišsibėgiosime iš savosios „Baltic Amadeus“ komandos, žaisime čempionate, o baigiamam burti „Žaibui“ atstovausime tarptautinėse varžybose.
Pažado laikėmės dviese su Rimantu Jakučiu ir tą sezoną, kaip ir žadėjome, žaidėme „Baltic Amadeus“ komandoje“, – paaiškino Mantas.
Nuo 2020 metų jis – jau Elektrėnų „Žaibo“, su kuriuo dukart tapo šalies čempionu, ir Lietuvos nacionalinės rinktinės kapitonas.
Kontroliuoja visą žaidimą
Mantą vandensvydyje labiausiai žavi sportinės kovos azartas, kuris yra kažkiek netgi agresyvesnis, bet ypač patrauklus.
Pastaruoju metu jis draugams daugiau skirsto kamuolius, o pagrindinė užduotis – kontroliuoti visą žaidimą.
„Tačiau jeigu reikia, tai ir komandą patempiu“, – šypteli kapitonas.
Mantui ypač įsiminė 2016 m. Europos čempionato atrankos varžybos Izraelyje su vietos rinktine, kurią nugalėjo 11:8.
„Buvo kažkas neįtikėtino, kad mes jau per pirmąsias antro turo rungtynes nugalėjome varžybų šeimininkus.
Gerai sužaidė visa komanda, buvo nemažai pasižymėjusiųjų. Visi prisidėjome prie tos pergalės, kuri buvo ypač smagi“, – pasidžiaugė Mantas.
Nėra rungtynių, per kurias jis nepasiektų įvarčių. Kas lemia tokį stabiliai gerą žaidimą? „Gal pats metimas atneša sėkmę, dabar man patikima mesti 5 m baudinius. Metams bėgant, labiau subrendau, nekamuoja įtampa“, – svarsto M.Pelakauskas.
Sportininkas puikiai žino, kad dabar ant jo, komandos kapitono, pečių gula didelė atsakomybė, jis turi būti pavyzdžiu kitiems, dešiniąją trenerio ranka.
Atėjo metas žengti į priekį
M. Pelakauskas baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto bakalauro studijas ir įgijo transporto inžinieriaus specialybę.
Porą metų jis dirbo „Ergo“ draudimo transporto priemonių žalų ekspertu, o dabar – laboratorijoje „Metralis“ bei LVSF generaliniu sekretoriumi. Darbas netrukdo rimtai treniruotis ir siekti užsibrėžtų tikslų, nors, kaip pats sako, viską suderinti yra ganėtinai sunku.
„Galvojau, kad federacijoje bus mažiau darbų, tačiau ypač daug popierizmo. Bet jeigu Anatolijus Asajavičius pakvietė dirbti savo komandoje, tai nenoriu trenerio nuvilti. Stengiuosi suspėti, yra dar kas man padeda. Sėdus į generalinio sekretoriaus kėdę, norėjosi atsinešti naujovių. Pasikalbėjus su suomiais, pagaliau įdiegėme elektroninę sistemą ruošiant varžybų protokolus, duomenų bazę apie žaidėjų statistinius duomenis. Per šiemetinį Lietuvos čempionatą tą sistemą pradėjome įvesti į kompiuterį ir pasaulinėje „Waterpolo“ sistemoje jau yra ir Lietuva.
Baigiame sukurti naują svetainę, jau yra paleista nauja jos platforma, kurioje bus galima susipažinti su visų Lietuvos vandensvydžio žaidėjų ir komandų statistika. Atėjo metas žengti į priekį“, – tikina Mantas.
Šeimos tradicija bus pratęsta
LVSF generalinis sekretorius su mėgstama sporto šaka žada draugauti ilgai, kol leis sveikata ir turės jėgų. Juolab kad dabar atėjo pati branda.
2019-aisiais jis atšoko vestuves, kuriose dalyvavo beveik visa „Žaibo“ komanda. Jaunavedžių bute Pilaitėje dabar jau krykštauja 10 mėnesių sūnus Nojus.
„Vandensvydžio tradicija šeimoje tikrai bus pratęsta: sūnus jau turi „Žaibo“ komandos nedidelę kepurytę ir maudymosi glaudes. Su juo draugauja visa komanda“, – džiaugsmu trykšta Mantas.
Jo didžiausia svajonė – patekti į Europos čempionatą ir susitikti su geriausiomis žemyno komandomis. Dideles viltis Mantas sieja ir su olimpinėmis žaidynėmis.
„Jei viskas taip eis į gerąją pusę, toliau kils mūsų meistriškumas, tai ką gali žinoti.
Turime puikų trenerį – Anatolijų Asajavičių, nesivaizduoju trenerio, su kuriuo būtų geresnis ryšys.
2019-aisiais Čekijoje per tarptautines 12 klubų varžybas užėmėme pirmą vietą, kai ankstesniais metais būdavome penkti-septinti.
Dabar vis norime vėl nuvažiuoti į tą turnyrą, bet visus planus griauna pandemija, gražios varžybos vis nukeliamos“, – sako Mantas.
Dabar iki rugpjūčio 2-osios „Žaibas“ ilsėsis, tačiau nuo vandens jos kapitonas nepabėga. Su šeima savaitgaliais jis stengiasi ištrūkti į pajūrį.
Lietuvos rinktinė liko ketvirta tarp penkių komandų Europos U17 vandensvydžio čempionato atrankos varžybose Tbilisyje (Sakartvelas).
Į antro etapo varžybas pateko Sakartvelo ir Baltarusijos komandos. Treti – slovakai, penkti – moldavai.
Lietuvos rinktinė, kurią sudarė 14 žaidėjų iš Vilniaus, Kauno, Elektrėnų Ir Alytaus, buvo jauniausia čempionate. Tik penki vandensvydininkai buvo 17-mečiai.
Pasak Lietuvos U17 rinktinės vyriausiojo trenerio vilniečio Nerijaus Papaurėlio, turbūt pirmą kartą per pastaruosius metus rinktinei atstovavo visų keturių miestų, kur kultivuojamas vandensvydis, žaidėjai.
Atrankos turnyrą Tbilisyje stebėjo ir Lietuvos vandensvydžio sporto federacijos vadovai – prezidentas Anatolijus Asajavičius ir generalinis sekretorius Mantas Pelakauskas.
Pergalė pirmajame susitikime
Mūsų rinktinei pavyko iškovoti vieną pergalę – pirmajame susitikime ji nugalėjo Moldovos rinktinę.
Varžovai turnyre jau buvo sužaidę vienas rungtynes (pralaimėjo slovakams), o mūsų komanda tik pradėjo turnyrą.
Pirmą kėlinį moldavai laimėjo 3:2 ir pirmavo antrame 6:2. Tačiau lietuviai eilės pasiekė 3 įvarčius ir rezultatą sušvelnino iki 5:6.
Trečiame kėlinyje pavyko atitrūkti (11:8), o ketvirtame moldavai prisivijo (11:12).
Likus 23 sek. iki rungtynių pabaigos13:12 pirmavo mūsų šalis rinktinė.
Du varžovų žaidėjai buvo pašalinti iš aikštės, tačiau Lietuvos rinktinė nesugebėjo pasiekti įvarčio. Rungtynės taip ir baigėsi – 13:12.
Komandos lyderis elektrėniškis Dominykas Gervickas pelnė 7 įvarčius, kurių tris pasiekė realizavęs baudinius.
Po 2 įvarčius pasiekė vilniečiai Patrykas Pašukasir Simone Calabrese bei elektrėniškis Artiomas Citovičius.
Nepailsėjus – vėl į baseiną
Prabėgus vos keturioms valandoms, laukė susitikimas su Baltarusijos bendraamžiais. Ši šalies išsaugojo savo olimpinio rezervo sporto mokyklą Minske, kur suburti geriausi žaidėjai kartu mokosi ir treniruojasi dukart per dieną.
N. Papaurėlis prašė, kad susitikimas būtų nukeltas dviem valandomis, nes žaidėjai nespės pailsėti, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
Rungtynes mūsų rinktinė pradėjo susikaupusi ir pirmą kėlinį laimėjo 4:3. Antrame kėlinyje alytiškis Matas Platūkis skirtumą padidino iki 5:3.
Tačiau šiuo momentu pasireiškė nuovargis ir jaunieji Lietuvos vandensvydininkai įkrito į duobę.
Varžovai laimėjo atkarpą 4:0 ir vis didino skirtumą. Rungtynės pralaimėtos 8:20.
Vėl rezultatyviausiai žaidė D. Gervickas ir M. Platūkis (po 2 įvarčius).
Geriausia Sakartvelo žaidėjų karta
Nebuvo jokių vilčių nugalėti baseino šeimininkės – Sakartvelo rinktinės, kuri buvo visa galva pranašesnė už kitas turnyre dalyvavusias komandas.
Kartvelų teigimu, tai pati geriausia jų jaunųjų žaidėjų karta per pastaruosius 10-15 metų.
Mūsų rinktinė varžovams kiek atkakliau pasipriešino tik antroje rungtynių pusėje, kai buvo pralaimima 6:10. Susitikimą Sakartvelio komanda laimėjo 20:8.
Varžovai labai atidžiai saugojo mūsų atakų lyderį D. Gervicką, tačiau jis sugebėjo pasiekti 4 įvarčius.
„Labai daug uždirbome pražangų, net 17 kartų gruzinai buvo šalinti iš aikštelės. Bet mūsų žaidėjai neišnaudojo puikių progų įvarčiams pasiekti.
Rungtynes buvo galima sužaisti geriau. Tačiau kontrolinių susitikimų trūkumas neleido pasirodyti svariau, geriau susižaisti ir išnaudoti kiekybines situacijas‘, – rungtynes komentavo N. Papaurėlis.
Rinktinės žaidimas nenuvylė
Paskutinės rungtynės žaistos su slovakais. Pirmus du kėlinius varžovai nežymiai pirmavo, tačiau po trečio kėlinio priekyje jau buvo Lietuvos rinktinė – 9:8.
Ypač atkaklus buvo ketvirtasis kėlinys. Turint kiekybinę persvarą, paskutinę ataką rezgė mūsų šalies rinktinė, tačiau nepataikė į vartus ir pralaimėjo 11:12.
Rezultatyviausi komandoje buvo D. Gervickas ir Agnius Liupševičius (per visą čempionato turnyrą jis uždirbo nemažai varžovų pašalinimų iš aikštės), pasiekę po 3 įvarčius. M.Platūkio sąskaitoje – 2 įvarčiai.
„Susitikimas buvo gero lygio. Turėjome nemažai realių progų pelnyti įvarčių, bet pritrūkome sėkmės. Turnyras mums davė daug naudos, per kiekvienas rungtynes rinktinė tobulėjo, žaidė brandžiau.
Komandos žaidimas atrankos turnyre nenuvylė. Sportinė dvasia buvo gera, žaidėjai stengėsi. Gaila, kad kai kurie sportininkai nenorėjo atstovauti Lietuvai. Į rinktinę pakvietėme tuos, kurie norėjo patekti.
Turint vos kelias bendras treniruotes, daug ko nebuvo galima tikėtis. Dalis žaidėjų, rungtyniavę Lietuvos vyrų čempionate, buvo pasirengę geriau ir jie buvo lyderiai.
Ši komanda prieš porą metų irgi Tbilisyje rungtyniavo Europos U15 čempionato atrankos varžybose, bet šiemet iš jos nebeliko 5 žaidėjų.
Vaikinai per karantiną metė sportuoti arba mažai treniravosi ir nebuvo pasirengę žaisti šiemečiame turnyre.
Komandą teko atnaujinti. Tbilisyje mūsų rinktinė buvo pati jauniausia. Daugiau nei pusę komandos žaidėjų – 16-mečiai, o Patrykui Pašukui – tik 14-a, kauniečiui Deividui Švenčioniui –15-a“, – atrankos varžybas apibendrino N. Papaurėlis.
Sakartvele prasidėjusio Europos jaunių (iki 17 metų) vandensvydžio čempionato atrankos B grupės turnyro pirmosiose rungtynėse penktadienį Lietuvos rinktinė po atkaklios kovos 13:12 (2:3, 3:3, 6:2, 2:4) nugalėjo Moldovos komandą.
Lietuvos ekipą į priekį vedė Dominykas Gervickas, pelnęs net 7 įvarčius. Po 2 kartus pasižymėjo Patrykas Pašukas, Artiomas Citovičius ir Simone‘as Calabrese.
Moldovos komandoje rezultatyviausias buvo Iuriis Andonas (4 įvarčiai).
Penktadienį mūsiškiai dar žais su Baltarusijos bendraamžiais, kurie 12:7 pranoko slovakus. Šeštadienį mūsiškiai žais su gruzinais, o sekmadienį – su slovakais.
Pastaraisiais metais Lietuvos vandensvydžio sporto federacija teisėjauti šalies čempionato finalinėms rungtynėms kviečia arbitrus iš užsienio.
Šiemet finalinei dvikovai Alytuje teisėjavo tarptautinės kategorijos arbitrai iš Ukrainos – charkoviečiai Viačeslavas Belevcovas ir Svetlana Višnevskaja.
V. Belevcovas – gerai žinoma vandensvydžio figūra: teisėjavo Atlantos olimpinėse žaidynėse, Europos vasaros olimpinėse jaunimo žaidynėse Baku, o šiemet sausio ir kovo mėnesiais – Pasaulio lygos finalinėms vyrų ir moterų varžyboms Debrecene ir Budapešte.
Tai – ne pirmosios ukrainiečio rungtynės, kurias jis teisėjavo Lietuvoje. Teisėjauti buvo kviečiams ne vieną kartą ir su dideliu malonumu atvykdavo.
„Esame dėkingi Lietuvos vandensvydžio sporto federacijai, kuri mus, ukrainiečius, dažnai pakviečia teisėjauti jūsų varžybose.
2018-aisiais Alytuje vadovavau Europos vandensvydžio čempionato atrankos rungtynėms, kuriose susitiko nacionalinės Lietuvos ir Olandijos rinktinės.
Teisėjavau dar tada, kai Kauno „Bangos“ komandoje žaidė ir SSRS jaunimo rinktinei atstovavo dabartinis Lietuvos nacionalinės rinktinės vyr. treneris Anatolijus Asajavičius. Puikiai esu pažįstamas ir su Jonu Čirūnu, Rolandu Vizgirda, Justu Liubertu, Nerijumi Papaurėliu“, – vardijo V. Belevcovas.
Jis mūsų šalies vandensvydžio legendą kaunietį J. Čirūną netgi pavadino savo mokytoju.
Mat sovietmečiu, kai ukrainietis pradėjo teisėjauti SSRS aukščiausiosios lygos čempionatuose, buvo dar jaunas ir patyręs J. Čirūnas per varžybas jam daug padėdavo, kartu aptardavo įvairiausius rungtynių niuansus.
„Jam iki šių dienų esu dėkingas už patarimus ir pamokas – iš Jono daug ko išmokau ir būdavau nuoširdžiai mokomas“, – pasidžiaugė įžymusis ukrainiečių arbitras.
V. Belevcovas jaunystėje irgi žaidė vandensvydį, atstovavo Charkovo „lokomotyvo“ klubui, o nuo 20 metų paėmė į rankas švilpuką ir pradėjo teisėjauti.
Būdamas 25-erių, jis tapo tarptautinės kategorijos teisėju, o su juo Alytuje teisėjavusi kolegė S. Višnevskaja tą kategoriją gavo 2008-aisiais.
Atlantos olimpinėse žaidynėse teisėjavęs ukrainietis atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vandensvydis atsigauna ir žengia į priekį: patobulėjo mūsų komandos, rinktinės dalyvauja Europos įvairių amžiaus grupių čempionatų atrankos turnyruose, Europos tautų turnyre, Karpatų lygoje, kitose svarbiose tarptautinėse varžybose.
„Teisėjavau finalinėms Lietuvos čempionato rungtynėms ir mačiau, kokia stipri „Žaibo“, komanda, turinti daug rezervo tobulėti, žaidėjai motyvuoti siekti dar daugiau. Finalinis mačas man patiko, rungtynės buvo atkaklios, tačiau teisėjauti nebuvo sunku“, – kalbėjo ukrainietis.
Svečias prakalbo apie tai, kad jų nacionalinė moterų vandensvydžio rinktinė, patekusi į Europos čempionato pagrindines varžybas Kroatijoje, liepos mėnesį planuoja atvykti į Kauną ir norėtų surengti bendras treniruotes, perteikti savo patyrimą bei sužaisti draugiškas rungtynes su Lietuvos merginų rinktine, žengiančia pirmuosius žingsnius.
„Lietuvos vandensvydininkus nuolat kviečiame į Charkove vykstančias dukart olimpinio, pasaulio ir Europos čempiono Jurijaus Barkalovo taurės bei mero taurės varžybas.
Olimpiniam čempionui atminti turnyras, kurį rengia jo žmona, yra labai gero lygio, suvažiuoja stiprios jaunimo komandos.
Tuose turnyruose yra dalyvavusios jūsų šalies jaunimo ir nacionalinė rinktinės.
Mes draugaujame ir ateityje draugausime su Lietuvos vandensvydininkais. Mes, ukrainiečiai, nuo seno labai mylime Lietuvą“, – pasakojo V. Belevcovas.
Svečias apgailestavo, kad jau nebeliko jo „Lokomotyvo“ vandensvydžio komandos, yra tik Charkovo srities rinktinė.
Tačiau iki šių dienų neužgeso „Lokomotyvo“ vyrų tinklinis. Šiai komandai sovietmečiu atstovavo ir vilnietis Vasilijus Matuševas, kuris tapo Meksiko olimpiniu čempionu.
