2021 m. Lietuvos vandensvydžio vyrų čempionato I turo tvarkaraštis
TREČIADIENIS 2021.03.03 : (ELEKTRĖNAI)
19:00 Elektrėnų SSC -EVK Žaibas
PENKTADIENIS 2021.03.05 : (ELEKTRĖNAI)
19:00 Kaunas PM – EVK Žaibas
ANTRADIENIS 2021.03.09 : (VILNIUS)
20:00 VMSC Delfinas -VMSC Baltic Amadeus
TREČIADIENIS 2021.03.17 : (ELEKTRĖNAI)
19:00 Elektrėnų SSC- Kaunas PM
PENKTADIENIS 2021.03.19 : (VILNIUS)
20:00 VMSC Baltic Amadeus - Elektrėnų SSC
ANTRADIENIS 2021.03.23 (ALYTUS)
19:00 „Dzūkijos Vandenis“ ASRC - VMSC Baltic Amadeus
PENKTADIENIS 2021.03.26 : (VILNIUS)
20:00 VMSC Delfinas -EVK Žaibas
ANTRADIENIS 2021.03.30 (ALYTUS)
19:00 „Dzūkijos Vandenis“ ASRC - Kaunas PM
ANTRADIENIS 2021.04.06 : (VILNIUS)
20:00 VMSC Delfinas - Kaunas PM
KETVIRTADIENIS 2021.04.08 (ALYTUS)
19:00 „Dzūkijos Vandenis“ ASRC - VMSC Delfinas
ANTRADIENIS 2021.04.13 (ELEKTRĖNAI)
19:00 „Dzūkijos Vandenis“ ASRC -EVK Žaibas
KETVIRTADIENIS 2021.04.15 (ELEKTRĖNAI)
19:00 VMSC Baltic Amadeus - Kaunas PM
20:15 Elektrėnų SSC- VMSC Delfinas
TREČIADIENIS 2021.04.21 (VILNIUS)
20:00 VMSC Baltic Amadeus - EVK Žaibas
KETVIRTADIENIS 2021.04.22 (ELEKTRĖNAI)
19:00 Elektrėnų SSC- „Dzūkijos Vandenis“ ASRC
Vyrų vandensvydžio olimpinių žaidynių kvalifikacinis turnyras
Roterdame, Olandijoje 2021 m. Vasario 14–21 d. vyks FINA vyrų vandensvydžio olimpinių žaidynių kvalifikacinis turnyras.
„Dvylika komandų atstovaujančių Brazilijai“, „Kanadai“, „Kroatijai“, „Prancūzijai“, „Gruzijai“, Vokietijai, „Graikijai“, „Juodkalnijai“, „Nyderlandams“, „Rumunijams“, „Rusijai ir Turkijai“, varžybų kitomis savaitėmis. , vieniems iš trijų likusių vyrų olimpinių žaidimų vandensvydžio turnyro vietoje. Tokijuje šią vasarą.
Dalyvaujančios komandos buvo atrinktos per kontinentinius kvalifikacinius turnyrus arba žemyno pirmenybes.
Grupių sudėtis Roterdame:
A GRUPĖ: Gruzija, Turkija, Kanada, Brazilija, Juodkalnija, Graikija
B GRUPĖ: Kroatija, Nyderlandai, Prancūzija, Rusija, Vokietija, Rumunija
„Trys geriausios komandos“ (aukso, sidabro, bronzos medalininkai) užsitikrino olimpinių žaidimų vietą ir prisijungė prie jau kvalifikuotų devynių komandų: Serbijos (FINA pasaulio vandens lygos 2019 m. Nugalėtoja), Italijos ir Ispanijos (18-oji FINA pasaulio čempionato nugalėtoja) ir vicečempionas), JAV („Pan American Games 2019“), Australijoje (Okeanija), Vengrijoje (Europos čempionatas 2020 m.), Pietų Afrikoje (Afrika), Kazachstane (Azija), Japonijoje (priimančiosios).
Tokijuje iš viso varžysis 12 vyrų komandų.
Visos varžynės bus tiesiogiai transliuojamos „FINAtv“ transliacijoje ir bus atkuriamos Youtube kanale.
Bendražygio neteko ir istorikai, ir vandensvydininkai
Eidamas 83 metus, vasario 2 d. mirė žinomas Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis šalies vandensvydžio rinktinės žaidėjas, Lietuvos čempionas ir daugkartinis prizininkas Romas Batūra.
Jis gimė 1937 m. kovo 15 d. Tauragėje. Tačiau ten gyveno trumpai, šeima persikėlė į Kauną.
R. Batūros tėvas buvo Lietuvos savanoris, dalyvavo nepriklausomybės kovose, o kiek vėliau buvo Lietuvos valstybės tarnautojas ir sovietų ištremtas į Sibirą, Komių respubliką, kur ten ir žuvo.
R. Batūra pirmą klasę baigė Kaune, antrą – Veliuonoje, o po to vėl mokėsi Kaune. Lankydamas penktą klasę, po pamokų jis intensyviai žaisdavo futbolą, buvo vartininkas ir savo bendraamžių pramintas iki karo geriausio pasaulio vartininko ispano Ricardo Zamoros vardu.
Mokykloje jis buvo pradėjęs lankyti netgi bokso pratybas, turėjo vieną kovą ringe. Per vieną iš bokso treniruočių treneris jaunuoliams parodė, kaip reikia plaukti. Vasarą nuvažiavęs į Veliuoną, pagal trenerio parodytus judesius R. Batūra pradėjo savarankiškai plaukioti. Sekėsi neblogai, būdamas penktokas, netgi perplaukė Nemuną.
Po karo R. Batūra, lankydamas šeštą klasę, su šeima persikėlė gyventi į Vilnių.
Mokėsi 1-oje berniukų vidurinėje mokykloje, kurią lankė ir dvejais metais vyresnis kovų bendražygis Leonas Klimavičius, Vilniaus „Spartako“ ir Lietuvos rinktinės vartininkas. Abu kartu plaukiojo ir žaidė vandensvydį.
R. Batūra buvo universalus sportininkas: lankė gimnastikos, plaukimo pratybas, žaidė krepšinį, ledo ritulį, kur buvo vartininkas.
1954 metais jis buvo pakviestas žaisti Vilniaus „Spartako“ ledo ritulio komandoje vartininku ir tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu bei laimėjo Lietuvos taurę.
„Per plaukimo varžybas mane pastebėjo žaidžiantysis vandensvydininkų treneris Danas Šulcas, kuris pakvietė į vandensvydį. Iš ledo ritulio vartininko tapau žaidėju vandensvydyje. Po metų treniruočių buvau vienu greičiausių Vilniaus vandensvydžio komandos plaukikų“, – viename interviu prisiminė R. Batūra.
Vandensvydyje jis rungtyniavo vidurio puolėjo pozicijoje, 1953-aisiais Kaune pirmą kartą tapo Lietuvos vicečempionu.
Jis visada su malonumu prisimindavo Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklos Zarasuose, kai į baseiną vykdavo ir į viešbutį grįždavo su daina. Rinktinė turėjo savo tradicijas, himną.
Į vartus R. Batūra mesdavo ir dešine, ir kaire ranka. Istorikas dalyvavo pirmosiose dvejose SSRS tautų spartakiadose, vykusiose 1956-aisiais ir 1959 m. Maskvoje, kur jis žaidė visas rungtynes.
Kai 1955-aisiais pirmame kurse Vilniaus universitete studijavo istoriją, R.Batūra su vilniečių komanda savaitgaliais keletą žiemų vykdavo pasitreniruoti į nedidelį Kūno kultūros instituto uždarą plaukimo baseinėlį.
„Važiuodavome dengtu sunkvežimiu, kurio galas būdavo atviras ir pro jį švilpavo vėjas. Išvykdavome penktadieniais, vakare baseine paplaukiodavome ir Politechnikos instituto bendrabutyje pernakvodavome, o šeštadieniais ir sekmadieniais pasitreniravę ir dar nespėję gerai išdžiūti, vakarais grįždavome į Vilnių. Tokiomis sąlygomis mes grūdinomės“, – atmintyje liko istoriko pasakojimas.
Vilniuje pastačius atvirą 50 m plaukimo baseiną, per iškilmingą jo atidarymą R. Batūrai, Vilniaus plaukimo rinktinės ir Lietuvos vandensvydžio rintinės žaidėjui, su kitais sportininkais buvo suteikta garbė dalyvauti plaukimo varžybose.
Istorikui patys sėkmingiausi buvo 1959 metai: pirmą sykį jis tapo Lietuvos čempionu ir su komandos draugais laimėjo Lietuvos spartakiados varžybos, atstovavo Lietuvai I SSRS tautų spartakiadoje.
Lietuvos vandensvydžio rinktinėje daugiausiai buvo inžinierių, o R. Batūra vienas iš nedaugelio – istorikas.
Studijuodamas tuomečiame VVU, jis ypač domėjosi istorija ir literatūra, daug laiko praleisdavo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.
Studijuodamas paskutiniuose kursuose pagrindinį dėmesį jis ėmė skirti mokslui.
R. Batūrai vandensvydis visą laiką buvo susijęs su Lietuvos istorija. Per treniruočių stovyklas įvairiuose SSRS miestuose laisvomis dienomis jis negulėdavo ilgai lovoje, o vaikščiodavo po istorines vietas. Tos akimirkos jam išliko visam gyvenimui.
Dar ketvirtame kurse jis buvo priimtas į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutą.
Lietuvos čempionui intensyviai treniruotis ir rašyti mokslinį darbą buvo du sunkiai suderinami dalykai ir jis nutarė baigti savo sportinę karjerą.
R. Batūra 1960–1967 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute, o 1967–1972 m. buvo Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos pirmininkas.
1990 m. dėstė Vilniaus universitete, nuo 1978 m. – docentas.
Nuo 1990 buvo Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas, o nuo 2006 – Lietuvos karo akademijos docentas.
Kaip istorikas, R. Batūra svarbiausiame veikale „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą“ pirmą kartą ištyrė Lietuvos santykius (iki 1363 m.) su mongolais-totoriais, spaudai lietuvių kalba parengė Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“. 1993-2000 m. R. Batūra buvo Sąjūdžio tarybos pirmininkas.
* * *
Dėl ilgamečio Lietuvos rinktinės žaidėjo Romo Batūros mirties reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems, šią sunkią netekties valandą linkime jiems ištvermės ir stiprybės.
Lietuvos vandensvydžio federacija
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Vandensvydžio treneris: „Merginų akys taip dega, kad kartais tenka jas stabdyti“
Moterų vandensvydis Lietuvoje vis dar skamba gana egzotiškai ir keistai. Vis dėlto visame pasaulyje prasidėjęs aktyvus judėjimas siekiant lyčių lygybės sporte sukėlė didelį proveržį moterų vandensvydyje. Dėl to mūsų šalyje taip pat buvo imtasi veiksmų siekiant neatsilikti nuo tendencijų.
Lietuvos vandensvydžio federacijos trenerių tarybos pirmininkas Nerijus Papaurėlis sako, kad darbai pradėti nuo pirmo laiptelio – vaikų ir jaunimo ugdymo. Svarbiausia dabar yra suteikti galimybę mergaitėms išbandyti vandensvydį, vėliau siekti kuo didesnio masiškumo ir galutinai atgaivinti visą moterų vandensvydžio judėjimą šalyje.
Tikimasi, kad trečias kartas nemeluos
Moterų vandensvydis Lietuvoje pradėtas kultivuoti 1986-1987 metais. Tuomet dabartinis Lietuvos vandensvydžio federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas Audrius Šečkus surinko buvusias plaukikes ir subūrė pirmą komandą Vilniuje. Merginų komanda buvo kuriama ir Klaipėdoje trenerio Sergejaus Tichomirovo, tačiau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, užsidarė baseinai ir viskas žlugo.
Šio amžiaus pradžioje merginų komandą Vilniuje bandė suburti Ela Pavinskienė, bet kadangi nebuvo jokios varžybų sistemos, viskas vėl greitai nutrūko.
Vis dėlto naujų vilčių moterų vandensvydžio atgimimui įžiebė Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris 2000 metais įtraukė jį į olimpinių žaidynių programą. Siekiant lyčių lygybės, moterų vandensvydžio plėtra vyksta visame pasaulyje.
Atsivėrus naujoms galimybėms, Lietuvoje merginos noriai ėmėsi lankyti vandensvydžio treniruotes. 2019 metais Vilniuje Tadeušas Pašukas ir Nerijus Papaurėlis subūrė pilną komandą, žaidžiančių merginų taip pat atsirado Alytuje, Kaune ir Elektrėnuose.

„Komplektuojant grupes, visada kviesdavome berniukus ir iškildavo klausimas – o kodėl ne mergaitės? Kadangi logiško paaiškinimo nebuvo, tai pradėjome į treniruotes kviesti ir mergaites. Jos gana aktyviai ateina į treniruotes ir taip jau keletą metų jos sportuoja kartu su berniukais. Tikimės, kad trečias kartas su moterų vandensvydžio plėtra Lietuvoje bus sėkmingas“, – kalbėjo N. Papaurėlis.
2019 ir 2020 metais buvo surengti du pirmi Lietuvos moterų vandensvydžio čempionatai. Tiesa, siekiant padidinti komandų skaičių, buvo žaidžiama pagal mini vandensvydžio taisykles.
Noro – daug, sąlygų – mažai
Ieškant ir auginant būsimąsias vandensvydžio žvaigždes Lietuvoje, bene ryškiausias talentas atvyko iš Ispanijos. 2020 metų Lietuvos moterų čempionato nugalėtoja su Vilniaus miesto sporto centro komanda tapo Altėja Aniulytė. Ji penkerius metus su šeima gyveno Ispanijoje ir žaidė Madrido „Brains“ komandoje. Ispanijos moterų rinktinė yra 2017 ir 2019 metų pasaulio vicečempionė.
„Altėja pagyvino visą mūsų judėjimą. Tarp kitų merginų iš Vilniaus, Elektrėnų ir kitų miestų taip pat yra talentingų. Tik viską riboja turimos sąlygos. Labai aktualus yra baseinų trūkumas. Merginos kol kas treniruojasi kartu su vaikinais. Dėl sąlygų nebuvimo vis dar nepavyksta pasiekti aukštesnio lygio treniruočių. Noro merginos turi tikrai daug, todėl kartais net turime jas stabdyti“, – aiškino N. Papaurėlis.

Iki 13-14 metų ne tik Lietuvoje, bet ir nemažai kitų šalių, mergaitės sportuoja kartu su berniukais. Fizinės savybės ir kiti skirtumai pradeda ryškėti tik vėlesniame amžiuje. Dėl to ir Lietuvos vandensdvydžio treneriams kol kas didesnių problemų nekyla.
„Pradinis rengimas berniukams ir mergaitėms praktiškai nesiskiria niekuo. Mergaitės su berniukais iki 13-14 metų kartu dalyvauja ir varžybose. Žinoma, vėliau skirtumai išryškėja, bet pasiruošimo planai vis tiek lieka panašūs. Moterų aikštelė ir kamuolys yra kiek mažesni, bet visa kita treniravimo prasme yra labai panašu. Aukštesniame lygyje atsiranda psichologiniai dalykai, bet mes dar to lygio nesame pasiekę“, – teigė N. Papaurėlis.
Planuose – pirmieji startai tarptautinėse varžybose
Jau praėjusiais metais Lietuvos vandensvydžio federacija planavo su merginų jaunimo rinktine startuoti Šiaurės Europos šalių pirmenybėse, bet koronaviruso pandemija šiuos planus nukėlė ateičiai. Taip pat lietuvės yra kviečiamos į Europos tautų taurės turnyrą, kuriame dalyvauja 12 Senojo žemyno komandų.
„Europos tautų taurės turnyras yra gerokai aukštesnio lygio, todėl šiais metais tikriausiai startuosime su Šiaurės Europos šalių pirmenybėmis. Jame dalyvaus jaunimo rinktinė. Numatoma, kad mūsų šalyje vyks draugiškas turnyras tarp Lietuvos komandų, taip pat Lietuvos čempionatas ir Lietuvos taurės varžybos. Šioje vietoje judame į priekį“, – pabrėžė N. Papaurėlis.
Apie suaugusių moterų rinktinę kalbėti dar per anksti. Pasak trenerio, pirmiausia reikia, kad būtų pastatytas pamatas. Tam reikia suburti vaikų grupes, sukurti varžybų sistemą.

„Tai neįvyks greitai. Dėl to labai sunku kalbėti apie rezultatus. Tam reikės ne vienerių metų, bet tikiuosi, kad per tą laiką turėsime daugiau baseinų. Klaipėdoje prasidėjo vandensvydžio judėjimas, Kaune jau suburta pirma merginų komanda. Pirmiausiai mums reikia masiškumo. Tik tada atsiras meistriškumas ir bus galima galvoti apie kažkokį rezultatą“, – sakė N. Papaurėlis.
Bet kokiu atveju, pats vandensvydis yra labai naudingas sportas – tiek vaikinams, tiek merginoms. Dėl to daugelis merginų, išbandžiusių šį žaidimą, įgauna daug naudingų savybių ir puikių emocijų. Taip pat paskaičiuota, kad vandensvydis yra tarp trijų didžiausių sporto šakų pagal suvartojamą kalorijų skaičių.
„Vandensvydis yra labai įvairiapusis sportas. Jis ugdo daugybę savybių, puikiai lavina kūną. Čia reikalingi ištvermė, geras išsilaikymas ant vandens, greitis, jėga, žaidimo supratimas, greitas mąstymas. Taip pat žmonės išmoksta žaisti komandoje, stiprina draugiškumą, valią. Lavinama praktiškai viskas, kas reikalinga gyvenime. Šis sportas yra labai palankus vaikams, kuriems reikia kažkur išlieti savo energiją“, – pasakojo N. Papaurėlis.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Elijaus Kniežausko
Užuojauta Audriui Šečkui
Visa Lietuvos Vandensvydžio bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą teisėjų kolegijos pirmininkui Audriui Šečkui netekus mamos...
Netektis Lietuvos vandensvydžio šeimoje
Šiemet Lietuvos vandensvydis (LVF) švęs savo gyvavimo 90 metų jubiliejų, tačiau jo nesulaukė vienas jo šviesulių - dukart Lietuvos čempionas (1955-1956 m.), Dvi kadencijas (1953-1957 m. Ir 1970-1979 m.) LVF vadovavęs profesorius Kalikstas Vytautas Paulauskas.
Jis mirė sausio 2 d. savo namuose.
Praėjusiais metais balandžio 16 d. šventęs garbingą 90 metų jubiliejų, KV Paulauskas buvo dar aktyvus, domėjosi šiandienos Lietuvos vandensvydžiu.
Su keturiais bendraminčiais jis parengė lietuvių, anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių penkių kalbų poligrafijos srities žodyną ir lauką, kada leidinys bus išspausdintas.
Labai laukė ir Lietuvos vandensvydžio šventės, kurie, kaip pats atrodo, jo gyvenime turėtų būti vienas gražiausių švenčių.
Tačiau rudį sušlubavo KV Paulausko sveikata, smogė sunki liga. Jis atsisakė darytojo operacijos ir paskutinio laiko dienos nutarė leisti namuose.
Šiandien spausdiname rašinį apie KV Paulauską, kuris buvo išspausdintas portale sportas.info jo 90 metų jubiliejaus proga:
KVPaulausko giminė Raseiniuose, o 1936 metais, jo tėvui gavus darbą Kaune, visa šeima persikėlė gyventi į šį miestą.
„Buvau silpnos prigimties,„ skylėtų “plaučių, atleistas nuo kūno kultūros pamokų. 1945 metais, kai man buvo 15-a, tėvą rusai ištrėmė į Vorkutą, todėl reikėjo galvoti, ką daryti toliau, kokią įgyti specialybę. Įstojau studijuoti į politechniką. Mano draugas Vytautas Pocius, su kuo kartu mokiausi, mane išmokė plaukti. Plaukimas man labai pravertė. Mat, kai panorau studijuoti Kauno universitetą, visi stojantieji buvo tikrinami, kam būti mokslo dar yra gabūs “, - prisiminė KV Paulauskas.
Į aukšto ūgio (1 m 96 cm), laibą (svėrė 60 kg) jaunuolį nukrypo ne vieno dėstytojo žvilgsnio. 1949-aisiais Kalikstas tapo Kauno universiteto Elektrotechnikos fakulteto pirmakursiu. Kūno kultūros specialistas aukštaūgiui jaunuoliui pasiūlė mėtyti ietį ir šokinėti trišuoliu.
„Tačiau lengvajai atletikai nebuvau tinkamas. Bet nenusiminiau. Kai vyko tie bandymai, nuėjau plaukti. Įvykdžiau trečią atskyrį. Žmogus pasiūlė lankyti plaukimo pratybas. Vandenyje ir sustiprėjau. „Netrukus tas kauniečių 12,5 m ilgio baseinėlis tapo 25 m. Aktyviai sportuoti pradėjau vėlai, būdami 19-os “, - reiškia jubiliatą. Jį tobulino katedros vedėjas Raimondas Bagdonavičius, o vėliau - Kęstutis Šmitas, kuris savo grupės auklėtinius netrukus įtraukė į vandensvydį. Aukštam ir ilgų rankų Kalikstui Vytautui nebuvo surasti poziciją - vartininkas.
1954 – aisiais jis baigė Kauno universitetą, kuris nuo 1950 – ųjų buvo pervadintas į Kauno politechnikos institutą. Studijų metais Kalikstas Vytautas daug padėjo ir morališkai rėmė vandensvydžio trenerį K. Šmitą, todėl prieš paskutinius studijų metus veikiančius studentus buvo pasiūlyta vadovauti LVF.
„Paprastai vyravo tradicija, kad čempionai visi kartu nusifotografuodavo. Treneris Kęstutis Šmitas ant vienos nuotraukos man užrašė, jog jis pavargo, be to, daug laiko atima dėstytojo darbas ir reikalauja manęs, jog imčiausi vadovauti federacijos organizacinėmis veiklomis “, - prisimena jubiliatas.
1955-1956-aisiais KVPaulauskas tapo Lietuvos čempionu, atstovavo Lietuvai I SSRS tautų spartakiadoje, nors ten pagrindinis vartininko krūvis teko vilniečiui Leonui Klimavičiui. 1955 m. per Lietuvos čempionatą Zarasuose KV Paulauskas praleido vos vieną įvartį.
„Buvo toks komandų lygis, vartus pavykdavo išmok apginti. O tada kažkaip išplaukiau iš vartų ir man vilnietis gydytojas Romas Rimdeika permetė save per galvą - praleidau tą vienintelį įvartį.
Kai dabar su Romu susitinku Lietuvos sporto muziejuje per renginius, jis visada man primena, kaip mane nuginklavo. Su juo bendrauju iki šių dienų, Romas surado vieta gyvenime: vienu metu buvo Kauno miesto sveikatos skyriaus vedėjas, ortopedinės žaidynės direktorius “, - prisiminė dukart Lietuvos čempionas. Vienus metus KVPaulauskas, kaip fizikas, stažavosi Maskvos valstybiniame universitete ir atstovavo jo antrajai vandensvydžio komandai, kurį sudarė suvažiavę kursantai. Tie kvalifikacijos kėlimo kursai lietuviui buvo įskaityti kaip kandidatinis minimumas.
Dabar Kalikstas Vytautas sako, kad metai, kai jis žaidė, prabėgo akimirksniu, kad tarp gyvųjų nebėra jo visų draugų draugų, gyvas tik vandensvydžio legenda Jonas Čirūnas. Su juo dažnai pasikalba telefonu, susitinka per Lietuvos sporto muziejuje vykstančius renginius.
„Visą laiką mūsų plaukimo pratybos vykdymas Kūno kultūros institutas bazinė, nes kitur niekur jų nebuvo. tačiau ten žaisdavome nedaug, nes plotas buvo mažas. „Treniruodavomės ypač vėlai“, nuo 11-os valandos vakaro, kai ten baigdavosi plaukikų pratybos. Tada visoms komandoms trūko lėšų, nebuvo jokio finansinio akstino, o entuziazmas per kraštus liejosi. Didelį džiaugsmo teikimą treniruočių stovykloje, kai susirinkdavome visi kartu, taip pat išvykome į varžybas, kai gaudavome maitinimosi talonus.
„Vandensvydį gal būčiau ir ilgiau žaidi, bet pirmenybę pradėjau teikti mokslui, bet kada susiejau visą tolesnį savo gyvenimą, be to, atsirado regėjimo problemų, buvo labai sunku žaisti, blogai mačiau. Kai akinius užsidėdavau, bet būdavo pavojinga “, - dabar sako dukart Lietuvos čempionas.
Jam teko ginti ne tik vartus. Treneris K. Šmitas sportininkui nurodė užduoti galingąjį dailininką Stasį Krasauską.
„Tačiau jis už mane geriau plaukė, man jį davė nesisekė“, - prisiminė jubiliatas, kuris sportavo karjerą baigė 1959 m. Jis iki šių dienų tęsia S. Krasausko pieštą draugišką šaržą, taip pat trenerį K. Šmito bei S. Diržio.
„Mane, kaip charakteringai atrodantį, per vieną treniruočių stovyklų dailininką ir nupaišę. Bet tąkart nenupiešė pačio gražiausio mūsų vandensvydininko Rimanto Tonkūno, nors su juo ir buvo geri draugai “, - šypteli jubiliatas.
Kaunietis LVF vadovavo ir 1970-1979 m. Jis puikia mena išvyko su kauniečių komandomis į tarptautinius turnyrus Lenkijoje, Vokietijoje.
Sportavo ir abu Kaliksto Vytauto vaikai: sūnus Tauras, dabar dirbantis architektas, lankė vandensvydžio pratybas, o dukra Nida - krepšinio ir porų metų atstovavo Lietuvos jaunimo rinktinei.
KVPaulauskas nuo 1954 iki 1993 m. dėstė Kauno politechnikos institutas (nuo 1990 m. - Kauno technologijos universitetas). 1967-1977 m. vadovavo Teorinės radiotechnikos katedrai. 1987 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Jis rengė lietuviškuosius technikos terminijos standartus, parašė kelis kompiuterių aiškinamuosius žodžius, paskelbė daugiau kaip 40 mokslinių straipsnių.
KVPaulausko mokslinių tyrimų kryptys - molekulinė akustika, antenos ir mikrobangų įtaisai, elektroniniai ir kvantiniai mikrobangų prietaisai.
Lietuvos vandensvydžio čempionas daug prisidėjo prie technikos, ypač kompiuterijos, terminijos tobulinimo.
Nors šiandien profesoriui sukako 90 metų, tačiau jis vis dar aktyvus, su keturiais bendraminčiais parengė lietuvių, anglų, rusų, prancūzų ir vokiečių penkių kalbų poligrafijos srities žodyną ir lauką, kada jis bus išspausdintas.
Kai šiovandensvydžio veterano paklausiau, kur jam geriau sekėsi: vandens takelyje ar mokslo srityje, jis atsakė: „Mokslas tai buvo mano gyvenimas, pagerino finansinė vieta, o vandensvydis - hobis. Tik vėliau, susibūrus Kauno „Raudonojo Spalio“ komandai, kuri ilgus metus dominavo Lietuvoje, keli jos žaidėjai buvo įdarbinti ir praktiškai nedirbdami „Gaudavo šiokie patys finansiniai paramą“, „mes gyvename patys užsidirbdavome“.
* * *
Reiškiame gilią užuojautą buvusiam ilgamečiam Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentui Kalikstui Vytautui Paulauskui ir nuoširdžius užjaučius jo šeimą ir artimuosius.
Lietuvos vandensvydžio federacija
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Elektrėnų „Žaibas“ neužleido čempionų sosto
Lietuvos vandensvydžio sporto federacijai (LVSF) pavyko pabaigti šių metų šalies čempionatą, kurio finalinis turnyras įvyko Elektrėnuose.
Kaip ir praėjusiais metais, čempionu tapo Elektrėnų VK „Žaibas“ (9 taškai), sidabro medalius pelnė Kauno plaukimo mokyklos (6), o bronzos – Alytaus „SRC-Dzūkijos vandenis“ (3) komandos.
ČEMPIONAI. Aukso medaliai įteikti Skirmantui Motuzui, Aleksejui Kuzmenkai, Juliui Goštautui, Rimantui Jakučiui, Pijui Vadvilavičiui, Aurimui Jonkui, Mantui Pelakauskui, Dominykui Gervickui, Simonui Jarukaičiui ir Konstantinui Kovalevskiui (treneriai Anatolijus Asajavičius ir Aušra Bimbaitė).
Elektrėniškiai į varžovų vartus įmetė 54 įvarčius, o į savuosius praleido 13.
Čempionate dalyvavo 5 komandos. Surengus pirmuosius du turus, trečiasis dėl koronaviruso pandemijos buvo atidėtas.
Per LVSF Vykdomojo komiteto posėdį buvo nuspręsta, jog trečiasis turas nebus rengiamas, o iš karto vyks finalinis turnyras, kuriame žais keturios pajėgiausio komandos.
Į finalinį turnyrą nepateko Elektrėnų antroji komanda, kurioje žaidė buvęs LVSF prezidentas Andrius Jankūnas ir dabartinis viceprezidentas Justas Liubertas.
COVID-19. Tačiau finaliniame turnyre vietoj keturių komandų dalyvavo trys.
Lapkričio mėnesį vykusiame LVSF posėdyje buvo nuspręsta čempionatą kaip nors baigti ir išaiškinti medalininkus.
Pasak LVSF prezidento A. Asajavičiaus, buvo nutarta, kad prieš pradedant finalinį turnyrą visoms komandoms reikės atlikti koronaviruso testus.
Buvo testuojami ir varžybų teisėjai bei sekretoriatas. Vilniaus „MSC-Baltic Amadeus“ komandoje buvo porą žaidėjų, kurie blogiau jautėsi, ir komanda nusprendė nevykti į testavimą, nepadavė ir paraiškos dalyvauti finaliniame stape.
LFF nuostatuose buvo parašyta, kad žaidėjams, kurie nesitestuos, bus neleidžiami dalyvauti čempionate.
Čempionato vyr. teisėjo kauniečio Sauliaus Andrašiūno ir LVF teisėjų kolegijos buvo priimtas sprendimas vilniečius diskvalifikuoti ir jiems įskaityti pralaimėjimus po 0:10.
Visoms trims kitoms komandoms atlikus testus, jų nė vieno nebuvo teigiamo.
ILGESYS. Čempionate niekas neprilygo „Žaibui“, kuriame suburti visi pajėgiausi Lietuvos vandensvydininkai.
Komanda buvo gerai susižaidusi ir už varžovus buvo fiziškai pajėgesnė. Prizininkais tapusius kauniečius jie nugalėjo 16:5, o alytiškius 28:8.
Čempionų treneris A. Asajavičius iš savo komandos nenorėjo nieko išskirti.
„Visi buvo labai užsidegę, pasiilgę žaidimo, kai kuriuos žaidėjus netgi reikėjo raminti, sodinti ant atsarginių suolelio ir leisti atvėsti.
Mūsų komandoje buvo tik 10 žaidėjų, tarp kurių du vartininkai. Visi vyrai puikiai atrodė, nors, žinoma, klaidų neišvengė, buvo broko, nes aštuonis mėnesius jie neturėjo rungtynių.
Tačiau buvo ir gražių momentų iš standartinių situacijų, kurioms didelį dėmesį skiriame per treniruotes“, – įspūdžiais pasidalijo A. Asajavičius.
„Žaibo“ strategas dabar turi ir asistentę: klube prieš porą mėnesių pradėjo dirbti buvusi krepšininkė Aušra Bimbaitė, kuri yra bendro fizinio parengimo trenerė, su vyrais dirba individualiai, stebi jų fiziologinę būklę. „Viskas, kas yra už baseino ribų – jos kompetencija“, – paaiškino komandos vyr. treneris.
JAUNYSTĖS PRIVALUMAS. Įdomios buvo Kauno plaukimo mokyklos ir Alytaus „SRC–Dzūkijos vandenis“ komandų rungtynės.
Jaunieji kauniečiai, vadovaujami Rimvydo Šimansko, įsiveržė į priekį, tačiau alytiškiai, kurių gretose žaidė patyrę Egidijus Sutkus ir Kęstutis Dūda, varžovus prisivijo.
Tačiau nugalėjo jaunystė – kauniečiai varžovus įveikė 22:18. Jų gretose meistriškumu išsiskyrė su pusiau profesionaliu „Žaibu“ kartu besitreniruojantys Gvidas Zurza, Jurijus Galinokas ir Ernestas Pumputis.
PRIZAI. LVF nominavo tris rezultatyviausius žaidėjus: kaunietį G. Zurzą (36 įvarčiai), vilnietį Aurimą Jonkų (34) ir legionierių A. Kuzmenką (33).
Teisėjų kolegijos sprendimu naudingiausiu žaidėju pripažintas vilnietis J. Goštautas, o geriausias turnyro vartininkas – vilnietis K. Kovalevskis.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Užuojauta Kaliksto Vytauto Paulausko šeimai
2021m. sausio 2d. mirė dukart Lietuvos čempionas, pirmasis Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentas, profesorius Kalikstas Vytautas Paulauskas. Nuoširdi užuojauta nuo visos vandensvydžio bendruomenės.